Algirdas Steponavičius

Algirdas Steponavičius (1927 m. sausio 12 d. Kaune – 1996 m. spalio 21 d. Vilniuje) – Lietuvos dailininkas, grafikas, knygų iliustratorius, rašytojas.

1950 m. baigė Vilniaus valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija), grafikos katedrą. 1951 m. vedė dailininkę-grafikę, knygų iliustratorę Birutę Janiną Žilytę. Dirbo knyginės ir lakštinės grafikos bei monumentaliosios tapybos srityse. Pats iliustravo įvairių knygų: rinkinį „Mįslės“ (1958 m.), Kazio Borutos „Jurgio Paketurio klajonės“ (1963 m., LDM), tautosakos rinkinį „Šepetys repetys“ (1965 m., LDM), Kosto Kubilinsko „Varlė karalienė“ (1967 m.), Vinco Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ (1973 m., rus.), Petro Cvirkos „Nemuno šalies pasakos“ (1987 m.).

Nuo 1958 m. dalyvavo respublikinėse ir tarptautinėse dailės parodose. Prisidėjo prie keleto žurnalų, tokių kaip „Tarybinė moteris“ (1952–1953 m.), „Genys“ (1954–1987 m.) ir „Pegalė“ (1962–1971 m.), iliustravimo. Kartu su žmona Birute 1969–1972 m. Valkininkų vaikų sanatorijoje „Pušelė“ sukūrė beveik 50 metrų freską – vieną originaliausių 8-ojo dešimtmečio dailės kūrinių Lietuvos naujojoje architektūroje. 1972 m. kūrinys įtrauktas į saugomų dailės paminklų sąrašus.

Tarptautinėje knygos parodoje Leipcige 1965 m. A. Steponavičiaus iliustracijos Kosto Kubilinsko knygai „Varlė karalienė“ įvertintos Aukso medaliu. Vėliau menininkas apdovanotas „Aukso obuoliu“ tarptautinėje iliustracijų parodoje Bratislavoje (1967 m.), pirmąja premija knygos meno trienalėje „Vilnius’81“ (1981 m.), pirmojo laipsnio diplomu ir medaliu XXI tarprespublikiniame knygos meno konkurse Rygoje (1989 m.). 1989 m. už iliustracijas lietuvių rašytojo Petro Cvirkos knygai „Nemuno šalies pasakos“ – beveik dešimties metų darbo reikalavusį knygos meno šedevrą – apdovanotas Lietuvos gražiausių knygų konkurso premija ir Ivano Fiodorovo diplomu Maskvos knygų konkurse, 1990 m. už šią knygą gavo Lietuvos nacionalinę premiją.

Danutė Zovienė:

„Algirdas Eugenijus Steponavičius buvo renesansiškos prigimties menininkas. Jo kūryba yra labai įvairiapusė ir drauge vienalytė. (…) Knygų grafikoje Steponavičius paliko giliausią pėdsaką. Daugiausia jis iliustravo pasakas ir rašytojų, kurių kūryba artima tautosakai, knygas. (…) Tautodailės formas Steponavičius drąsiai jungė su abstrakčia plastika. Todėl kitas išskirtinis jo kūrybos bruožas – modernumas. (…) Steponavičiaus knygų grafikoje savitai jungiasi keli sluoksniai – struktūrinis visatos modelis, kai visos formos tarpusavyje veikia viena kitą, auga viena iš kitos kaip kristalai ir sudaro harmoniją; liaudies meno stilizacija, grindžiama autoriui artimu meniniu mąstymu; knyginės grafikos tradicija (knygos ansamblis, vaizdo ir šrifto dermė, iliustracijų išdėstymo ritmas, pauzės, akcentai).“

Šaltinis: Zovienė, D., „Algirdas Eugenijus Steponavičius“, (sud. Jurėnaitė R., Šimtas šiuolaikinių Lietuvos dailininkų, Vilnius: R. Paknio leidykla, 2000, p. 154).

Vincas Kisarauskas:

„A.Steponavičiaus menas kupinas keistybių ir alegorijų. Tai savotiškas gyvenimas. Jo mene negalimi dalykai tampa tikrai galimais, formos ir daiktai išauga vienas iš kito, gyvoji ir negyvoji gamta netenka savo skirtumo. Tai, kas gyvenime būtų nesąmonė, jo kūriniuose pagrįsta ir logiška. Kartu visa ši netvarka griežtai ir dėsningai sutvarkyta, kompaktiškai susieta formų logika, stiliaus vienybe, piešinio konstrukcija. Dailininkas čia tarsi savotiškas architektas griauna realų pasaulį, kasa molį ir daro plytas, o po to jau stato namą, kuria savo pasaulį iš tų plytų, iš tų formų, tų derinių, to judėjimo, naują pasaulį su naujais dėsniais ir nauju grožiu, su savais netikėtumais, polėkiu, fantazija.“

Šaltinis: Kisarauskas V., „Kas vainikavo varlę“, Kalba Vilnius, 1967, Nr. 46.

A. Steponavičiaus darbų ieškokite ČIA.