Filmai apie meną: „Cukrinio žmogaus beieškant“, 2012
Kadras iš filmo.
Džeksonas Polokas (1912 – 1956) – vienas reikšmingiausių XX amžiaus Amerikos menininkų ir abstraktaus ekspresionizmo judėjimo atstovų. Labiausiai dailininką išgarsino jo tapymo technika – jis nenaudojo molbertų ir net teptukų, vietoj to autorius drobes perkėlė ant žemės, o dažus ant jų ne tepdavo, bet taškydavo, lašindavo bei drabstydavo. Dž. Polokas teigė, kad ant žemės jam dirbti kur kas patogiau, o tokia technika geriau atspindi kintančio laikmečio idėjas bei leidžia plačiau išreikšti kūrėjo jausmus. Būtent toks, anot autoriaus, ir yra moderniosios tapybos uždavinys.
Bendrai kalbant, Dž. Polokas buvo be galo kontraversiška asmenybė. Dar pačioje jaunystėje dėl savo charakterio jis buvo išmestas iš dviejų meno mokyklų. Nuo aštuoniolikos metų jis studijavo tapybą pas amerikiečių dailininką Tomą Bentoną, tačiau savo asmeninį stilių atrado jau gerokai vėliau, po to, kai susipažino ir susituokė su dailininke Li Krasner. Daugmaž nuo šio etapo filme „Polokas“ ir pasakojama autoriaus gyvenimo istorija.
Kino juostoje menininko asmenybė atskleidžiama iš įvairių pusių. Filme vaizduojami ir komplikuoti dailininko santykiai su žmona, kuri paaukojo savo asmeninę karjerą bei tapo vyro vadybininke, ir nesėkminga kova su alkoholizmu, ir polinkis į avantiūras su kitomis moterimis, kurias privalėjo toleruoti sutuoktinė. Pagrindinį filmo veikėją puikiai įkūnija aktorius (ir filmo režisierius) Edas Haris. Jis kuria įtaigų neprognozuojamo, impulsyvaus, agresyvaus ir kūrybinių aistrų valdomo Dž. Poloko portretą.
Trumpai tariant, „Polokas“ – puikus filmas norintiems savo akimis pamatyti dažną kūrėją kankinančias pagundas, užmojus, moralines dilemas bei daugiau sužinoti apie svarbiausius autoriaus biografijos momentus – pripažinimą pelniusias parodas, kūrybinius ieškojimus Niujorko priemiesčio studijoje ar tragišką keturiasdešimt ketverių autoriaus mirtį…
IMDb: 7,0
Susiję straipsniai
