Filomenos Linčiūtės-Vaitiekūnienės tapybos paroda „Medžiai ir bokštai”

Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė (g. 1942 m. balandžio 17 d. Mažeikiuose) – Lietuvos scenografė, tapytoja.

1965 m. baigė Vilniaus dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) Tapybos fakulteto Scenografijos skyrių. 1965–1986 m. – Lietuvos kino studijos dailininkė-statytoja. Nuo 1967 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Žymesni darbai: scenografija ir kostiumai pirmajam lietuviškam miuziklui „Velnio nuotaka“, scenografija filmui „Kelionė į rojų“, kostiumai filmui „Herkus Mantas“, scenografija filmams „Virto ąžuolai“‚ „Mano vaikystės ruduo“ ir kt. – iš viso, kūrėja prisidėjo net prie dvylikos kino filmų.

1986–1990 m. F. Linčiūtė-Vaitiekūnienė dirbo dailininke Nacionalinėje televizijoje, tuo pačiu metu kurdama ir įvairiuose teatruose. Reikšmingesni darbai: Akademiniame dramos teatre – „Tiltas“, „Spyruoklinis kareivėlis“, „Piteris Penas“ , Kauno dramos teatre – „Juodoji komedija“, Kauno muzikiniame teatre – „Rozmari“, „Silva“, „Aušrinė“, Klaipėdos muzikiniame teatre – „Baltasis vilkas“, taip pat „Liudvikas XIV“ ir kiti. Kartu sudėjus – net 40 spektaklių. Žymesni darbai televizijoje: spektakliai „Heda Gabler”, „Barbora Radvilaitė“, laidų ciklas „Rūmų didybės aidai“, taip pat buvo kultūrinės laidos „Vizijos ir tikrovė” scenografė ir bendraautorė.

Nuo 1990 m. F. Linčiūtė-Vaitiekūnienė pasinėrė į įvairius scenografijos projektus, tokius kaip: 1991 m. „Banchetto Musicale“ (Baroko muzikos festivalyje), 1992 m. „Dainų dainelė“, 1993 m. „Baltica“ (Tarptautiniame festivalyje), 1993–2005 m. kalėdinės sostinės eglės renginius bei kitus žymių datų minėjimus ir progas.

1997 m. pasirodė autorės tapyboks ciklai „Indijos atšvaitai“, 1997 m. – „Paukštė LITUA Kvedlinburge”, 2002 m. – „Medžiai ir bokštai“. Dailininkė dalyvavo personalinėse ir grupinėse parodose Vilniuje, Klaipėdoje, Mažeikiuose, Rokiškyje, Plungėje, Druskininkuose, Lenkijoje, Norvegijoje ir net Indijoje. Tapytojos kūrinius eksponuoja LTMK muziejus, Žemaičių dailės ir Mažeikių muziejai.

„Ciklas „Medžiai ir bokštai” – tai prabėgusių metų pavasarinio–rudeninio Vilniaus plenero metu sukauptas kraitis. Būta piešinių, pastelių, dabar – aliejus. Dvidešimt senamiesčio kampelių, taip gerai pažįstamų, nuolat regimų. Smagu po juos pasivaikščioti. Vilnius visados, net ir lietui lyjant, gražus, o labiausiai – kai prasideda visuotinis žydėjimas. Atrodo, visa, kas gyva, stiepiasi saulės link. Vėl šviste sušvinta barokiniai bokšteliai, gatvės, kiemai… Tas medžių rankų ir bokštelių pašnekesys, paruoštas klevų, vyšnaičių, vėliau obelų ir alyvų žiedais, pavasarinio dangaus fone, visad paslaptis, į kurią įdomu įsiklausyti, lydint paukščių giesmei… Nuostabu, sparnuočiai vis dar randa sau vietos mieste… Ir tada užeina noras palikt kokį pėdsaką baltoj drobėj… O ruduo… Stebuklingi rudens tonai, iš pradžių gelsvi ir oranžiniai, vėliau virtę senu auksu, puikiai sutaria su Senamiesčio gatvių vingiais, paryškindami jų savitumą ir grožį. Nuostabi metų laikų kaita leidžia vis kitaip išvysti, atrodo, taip gerai pažįstamus motyvus, pasidžiaugti gamtos ir barokinės architektūros darna. Po Vilniaus Senamiestį dairaus senokai, gaila, neberandu jau kai kurių pamėgtų kampelių – jie yra, bet lyg ir išnyko, nes blizgi tvarka atėmė jų dvasią… Telieka tik laukti laiko patinos, nejučia užklojančios visus netobulumus… Gražus mūsų Vilnius, skatinantis kiekvieną kurti savo Senamiesčio ciklą. Ir nesvarbu kuo – pieštuku, pastele, žodžiu ar aliejumi… Svarbu tik, kad įvairiomis nuotaikomis ir spalvomis suskambėtų pasirinktas motyvas”, – pasakoja menininkė.