„Mergelė gulbė“ (sienų tapyba sanatorijoje „Pušelė“ Valkininkuose)

€290

Darbas yra:
Autorius

Algirdas Steponavičius, Birutė Žilytė

Pavadinimas

„Mergelė gulbė“ (sienų tapyba sanatorijoje „Pušelė“ Valkininkuose)

Metai

1969-1972

Technika

pasirašytas sk.atspaudas

Matmenys

60x53

Papildoma informacija

Produkto aprašymas

Lietuvos Nacionalinės premijos laureatas dailininkas A. Steponavičius:

„Lietuviškose pasakose dažnai užtinkamas mergelės gulbės motyvas. Atskridusios prie marių maudytis jos atvirsta mergelėmis, palieka krante savo plunksnas, o nusimaudžiusios ir vėl pasiverčia gulbėmis. Kartais pasakojama, kad atsitiktinai užklydęs ar vilko pamokytas bernelis atsigula į gulbės paliktus sparnus ir nebenori mergelei jų grąžinti.

Paveiksle mes ir matome jaunikaitį, atsigulusį į gulbės sparnus, ir mergelę, lyg sapną iškylančią virš horizonto. Jos atvertų rankų judesys tarsi kviečia mus į save, tarsi rodo jos pasitikėjimą likimu, pasauliu, meile.

Mergelės kairėje atverta erdvė – lyg vartai į užgintą sodą, ir mes regime kažkur, kitoje šalyje, kitoje realybėje augantį, dviejų liūtų saugomą gyvybės medį.

Mergelės gulbės, skraidančios dangaus sferoje, įvaizdis gali būti suprantamas kaip jaunystės, nerealių svajonių ir mergautinės laisvės simbolis. O susitikimas su jaunikaičiu, sparnų iš mergelės atėmimas – tai mergiškosios jaunystės pabaigos, vedybų vaizdavimas.

Taip čia galima įžiūrėti vyriško ir moteriško pradų susitikimą, bet platesnės prasmės beieškant, galima matyti ir dviejų žmogiškosios prigimties pusių – žemiškosios ir dvasinės – sugretinimą. Ar iš tikrųjų yra taip? Kas žino? Apvirsta smėlio laikrodis ir vėl kitaip jis rodo…

Sparnuotas jaunuolis, gulintis tarp akmenų,- juk tai jaunasis Ikaras, sūnus Dedalo, tėvo pavyzdžiu nusilipdęs sparnus ir svajojantis skristi…

O mergelė – juk tai tik žvaigždynas vakaro danguje – kerintis, viliojantis, žadantis…

Jūs sakote, gulbės? Bet tai tik miražas, tai tik debesys, kylantys už horizonto…“