„Vasara“ (sienų tapyba sanatorijoje „Pušelė“ Valkininkuose)

€290

Darbas yra:
Autorius

Algirdas Steponavičius, Birutė Žilytė

Pavadinimas

„Vasara“ (sienų tapyba sanatorijoje „Pušelė“ Valkininkuose)

Metai

1969-1972

Technika

pasirašytas sk.atspaudas

Matmenys

60x53

Papildoma informacija

Produkto aprašymas

Lietuvos Nacionalinės premijos laureatas dailininkas A. Steponavičius:

„Pro atsivėrusias duris mes matome sodą ar žydinčią pievą, pilną ulbančių paukščių. Jos centre lyg gėlės žiedas skleidžiasi ir dega ugnies laužas. Tai ne pikta, ne naikinanti, pagaliau ir ne tikroviška ugnis.

Iš amžių glūdumos ateina žmogaus pagarba ugniai.

Pagoniškosios Lietuvos šventuose ąžuolynuose, vaidilučių kurstoma, degdavo amžinoji ugnis. Gera, šaukiama malonybiniu vardu, sušildanti, apšviečianti, suteikianti jėgų…Ir šiuo atveju – ugnis nenaikina gėlių, nedegina paukščių. Ji lyg gyvybė tarp gyvybių, o gal ir dar daugiau – pats gyvybės simbolis.

Juk gyvenimas – tai degimas, o užgesimas – tai mirtis…

Danguje, virš žemės, tartum virš pačios žydinčios vasaros, skrenda plaštakė – mergina. Gal tai, mėgaudamasi vasaros glamonėmis, gyvybės šiluma ir meilės ilgesiu, skrenda pati jaunystė? Plaštakė, liepsna ir vasara.

Ar tai nesukelia mumyse savotiškai graudaus nujautimo, kad viskas praeina? Sutrupa lyg plaštakės sparnai ir tik vėjas nešioja prisiminimų dulkes…

Žydėjimo džiaugsmas – tai tik plaštakės sparnų blykstelėjimas ugnies liepsnoje.

Jaunystės šventė – tai tik kerintis vasaros sapnas…

Prieštaraujančių jausmų – gyvenimo džiaugsmo ir gyvenimo praeinamumo – sugretinimas turbūt ir sudaro pagrindinį šio paveikslo temą. Bet mums nereikėtų graudintis. Užtenka prisiminti, kad piešinys – tai užburta karalystė, kur viskas, kas gyva ir kas juda, tarsi sustingsta savo vyksme, paklusdami amžinai statikai. Bet tai nėra nei letarginis miegas, nei mirtis. Priešingai – tai savotiška piešinio ypatybė gyventi nesikeičiant, amžinoje savo vaizdinių tapatybėje.

Čia, piešinyje, niekada nesibaigs vasara, nenustos žydėti gėlės, neužges gyvybės ugnis. O danguje, kupina neišsenkančio meilės ilgesio, vis skris ir skris plaštakė – mergina.“