Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2018 m. 3 rugpjūčio d. 13:19
Ruzgas, Einikytė, Laurušaitė: skulptūra ir keramika
2016 Rugsėjis 21 - Spalis 24 Vilnius

„Vilniaus galerija“ kviečia į trijų lietuvių autorių – Juozo Ruzgo, Eglės Einikytės ir Jovitos Laurušaitės – keramikos ir skulptūros darbų ekspoziciją „Domus“ galerijoje.

Juozas Ruzgas (1934) – Lietuvos skulptorius monumentalistas, kino režisierius ir operatorius, žurnalistas.

„Skulptoriaus kūrybinį kelią galėtume apibūdinti kaip nenuilstamą mėginimą atskleisti tobulą grožį tikint, kad grožis išreiškia tiesą, išorinę ir vidinę būties esmę. Toks romantiškas ir kartu atsakingas požiūris į tikrovę liudija menininko pastangas pasaulį regėti kaip fizinio ir dvasinio prado vienybę, kurioje dominuoja idealaus kūno formų sužadintas estetinis jausmas. Autorių žavi „amžinos jaunystės“ mitas, todėl „grįžimas į pradžią“ jam reiškia grįžimą prie begaline palaima dvelkiančio moters kūno, kuris tampa savotišku nesibaigiančio gyvenimo simboliu. Šitaip efemeriškas reiškinių pobūdis ir trapumas įgyja meninę prasmę, kurią įkūnija fiksuota ir stilizuota forma, tampanti dinamišku vizualiniu ženklu“, – prof. dr. Algis Uždavinys.

Skulptoriaus kūrybinį kelią galėtume apibūdinti kaip nenuilstamą mėginimą atskleisti tobulą grožį tikint, kad grožis išreiškia tiesą, išorinę ir vidinę būties esmę. Prof. dr. A. Uždavinys

 
Eglė Einikytė-Narkevičienė (1972) – Lietuvos skulptorė-keramikė.
„E. Einikytę-Narkevičienę galima laikyti simbolizmo krypties tradicijų tęsėja. Kaip ir XIX a. pab. simbolistų, taip ir šios dailininkės kūryboje vyrauja nevienalytė raiška nuo natūralizmo iki stipraus stilizavimo. Be to, menininkės darbuose gausu iracianalių vaizdinių, netrūksta mirties motyvų, dažnas nerimas, melancholija ir kiti stiprūs emociniai išgyvenimai. Visa tai perteikiama turtinga, individualia simbolių kalba, kuri virsta tiltu tarp dailininkės ir žiūrovo“, – dailėtyrininkė Deima Žuklytė.
Jovita Laurušaitė-Navakienė (1956) – Lietuvos dailininkė-keramikė.
„Kaskart, kai norėsite panaudoti Jovitos vazą, teks pasukti galvą. Gėles reikės derinti prie molio moters figūros, prie jos šukuosenos, suknelės… Juk tai – indas su charakteriu, reikalaujantis pastangų, laiko, dėmesio. Kita vertus, būtent dėl to šios vazos ryškiai išsiskiria iš milijono kitų keraminių vazų, pagamintų pačiais įvairiausiais būdais ar laikais“, – prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė.
Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!