Savaitės parodų kalendorius: rugpjūčio 13 – 19
PARODOS VILNIUJE:
- Valerijus Pulokas: 1980 – 1990 metų fotografijos | Anot filosofo Arvydo Piepaliaus, V. Puloko nuotraukos yra geras akstinas susimąstyti, kad pasaulyje kažkas pasikeitė atsiradus fotografijai. Jos atsiradimas akivaizdžiai pakeitė mūsų pasaulio matymą, taip pat ir jo pažinimą. Neišvengiamai iškyla dichotomijos „fotografija ir laikas“, „fotografija ir atmintis“. Ir jeigu mes tariame „nusipaveiksluokime atminčiai“, turime suprasti, kad kalbame ne apie tą atmintį, apie kurią kalba filosofai ir psichologai. Fotografijos erdvė, visada išlikdama plokštuma, taip pat nėra vien fografuojamo objekto erdvė. Objektyvo erdve iš esmės tampa visas pasaulis, bet kokia vieta, prieinama akiai. Fiksuojant paskutinio tarybinio dešimtmečio tikrovę, demonstratyviai yra ignoruojama jos akivaizdi materialinė ir „dvasinė“ atributika. Vien nuotraukų topologija: Karaliaučius, Paberžė, Dotnuva parodo tą trajektoriją, kuria judėjo ištisa Lirtuvos menininkų ir intelektualų karta. O Rytprūsių tragedijos aidas ir tėvo Stanislovo atminimas dar ir dabar yra daugeliui susižinojimo slaptažodis.
Vilniaus fotografijos galerijoje veikia iki rugpjūčio 5 d.
Daugiau apie parodą čia. - „Mano istorija“ | Parodoje Pamėnkalnio galerijoje pristatomi menininkų kūriniai, įkvėpti asmeninių istorijų, kurias nuo įvairių priklausomybių sveikstantieji užrašė kūrybinio rašymo dirbtuvėse. Dirbtuvių vadovas rašytojas Vidas Dusevičius pasakoja, jog per keturis birželį priklausomų asmenų bendruomenėje „Aš esu“ įvykusius susitikimus ir pokalbius atsirado visas pluoštas „mano istorijų“, kuriose bendruomenės nariai dalijasi savo kasdienybės džiaugsmais ir rūpesčiais, liūdi, prisimena, pasakoja, juokiasi, svajoja, svarsto kaip gyveno, dabar gyvena ir kaip norėtų gyventi ateityje. „Juk kai pasakojame istorijas, atrandame save. Ir kai klausomės ar patys jomis dalijamės – istorijos keičia mus. Penkiolika Lietuvos menininkų skaitė šias istorijas, jose ieškojo „savo istorijos“ atspindžių ar nuotrupų, to kas rūpi, užkliudo, paliečia. Ar tiesiog eilėraščio nuotaikos, gal ryškesnės frazės, ar įdomesnio sakinio. Taip „Aš esu“ bendruomenės narių pasakojimai, jų istorijos ir jų gyvenimo fragmentai virto tapybos, video, fotografijos ir kitais meno kūriniais. Galbūt „jos“ ar „jo“ istorija yra ir mano ar mūsų istorija“.
„Pamėnkalnio“ galerijoje veikia iki rugpjūčio 15 d.
Daugiau apie parodą čia. - Aistė Jurgėlaitė: „Čia ir dabar“ | Tarp atpažinaus ženkliškumo ir abstrakcijos varijuojamuose darbuose, vaizdiniuose menininkė naudojasi ne vien tik spalvos, šviesotamsos kuriamu emociniu vibrato (čia ne šiaip sau naudojamas muzikinis terminas, nes Aistės darbai kupini muzikalaus lengvumo), bet ir šiuolaikiniais simboliais, ženkliškumo, kaligrafijos „kalba“, todėl jeigu reiktų keliais žodžiais įvardinti tapytojos kūrybos stilių, apibūdinčiau jį kaip modernųjį koloristinį simbolizmą. Menininkė kalba gana universalia simbolių ir kodinių ženklų kalba, todėl žiūrovui yra gana lengva „pagauti“, „iššifruoti“ drobėje gulančius vaizdinius ir formas.
„Pylimo galerijoje“ veikia iki liepos 29 d.
Daugiau apie parodą čia. - Romualdas Radzevičius: „Metų dėlionė“ | R. Radzevičiaus drobės iš pirmo žvilgsnio patraukia monumentalia, tvirtai suręstų vaizdų plastika, lakoniškomis abstrahuotų tapybinių dėmių struktūromis. Įsižiūrėjęs į veržliai erdvėje besivystančias formas, imi suvokti, kad jų transformacijose slypi prasmė: dinamiški, keisti pavidalai artinasi link žiūrovo, skaidosi, tirpsta begalybėje… Jie kelia daugiareikšmes asociacijas, kartais išnyra kaip realūs gamtos atspindžiai arba sustingsta simbolinių ženklų pavidalu. Kompozicinė tektonika sujungia visas kūrinio dalis ir nukreipia vieningam judėjimui, kuris dažniausiai veda link visa organizuojančio centro – ten kur yra viso ko pradžia. Kosmoso alsavimas tarsi persmelkia dailininko kūrybą, paveikdamas jo kūrinių kompozicinę sandarą, minčių eigą.
Galerijoje „Arka“ veikia iki liepos 29 d.
Daugiau apie parodą čia. - Gražina Vitartaitė: „Piliakalnių metai“ | Vienas svarbiausių šios menininkės bruožų yra gilus atsakomybės jausmas, nenorint paklusti lėkštai ir paviršutiniškai madai, kurią mėgina diktuoti neišmanėlių užgaidoms paklūstanti komercija. Šiuo požiūriu G. Vitartaitė ištikima rimtas estetines vertybes palaikančiai bei saugančiai tradicijai, kuri grindžiama poetišku subjekto santykiu su gamta, grožio, harmonijos ir saiko teigimu. Autorei svetima žmogaus orumą bei dvasinį integralumą pažeidžianti tendencija šiuolaikinėje dailėje, todėl ji nenori nieko gąsdinti ar šokiruoti, bet kviečia ramiai estetinei meditacijai, kupinai džiaugsmo, vidinės dermės, svaiginančio laisvės pojūčio. Nors peizažas dažnai tėra prielaida subtiliems sielos virpesiams, raiškos pavidalo ieškančioms mintims, emocijoms perteikti, menininkė išsaugo intymų santykį su išorine tikrove ir jį brangina, neleisdama sau nuslysti į atsietų mentalinių abstrakcijų sritį. Jai rūpi išgyventi estetinę gamtos ir ją stebinčio subjekto vienovę, kuri nėra monotoniška, bet pilna įvairiausių detalių, spalvinių niuansų, romantiškų pajautų.
Galerijoje „Arka“ veikia iki liepos 29 d.
Daugiau apie parodą čia. - Svetlana Ovinova: „Rojaus vartai“ | Didžiąją S. Ovinovos kūrybos dalį sudaro paveikslų ciklai, atlikti skirtingomis technikomis: aliejumi, tepera, akvarele. Kiekvienas ciklas, ar tai būtų moterų portretai, ar gamtos peizažai, ar miesto vaizdai, yra išskirtinis savo kūrybos filosofija ir estetizmu. Piešiant akvarele, dailininkė naudoja virš 50 metų senumo popierių, kas suteikia jos retro portretams ypatingo autentiškumo.
Galerijoje „Arka“ veikia iki liepos 29 d.
Daugiau apie parodą čia. - Jolantas Šalkauskaitė, Genovaitė Šalkauskaitė ir mokiniai: „Dovanotas laikas“ | Jolantos ir Genovaitės Šalkauskaičių kūryba – tyli, nepretenzinga, kylanti iš vidinės būtinybės, tapybos vaizdiniuose – sakralios erdvės ir motyvai, susilieję su savomis patirtimis, išgyvenimais ir aplinkos elementais. Dabartinėje dailėje ši kūryba įdomi būtent kaip savitas katalikiškos pasaulėžiūros atspindys.
Galerijoje „Arka“ veikia iki liepos 29 d.
Daugiau apie parodą čia. - Paroda „Portretas ir mada“ iš Aleksandro Vasiljevo fondo kolekcijos | Vilniaus paveikslų galerijoje surengta paroda nuo kitų madai, atskiriems jos laikotarpiams ir kryptims skirtų parodų skiriasi tuo, kad joje pirmą kartą rodomi tik portretai – kaip mados istorijos liudininkai ir dalyviai. Portreto ir mados ryšys yra labai glaudus. Laikui bėgant, portretai ne tik fiksavo mados kaitą, bet neretai ir patys tapdavo aprangos ar aksesuaro dekoro dalimi. XVIII a. II pusėje ir XIX a. pirmaisiais dešimtmečiams kartu su sentimentalizmu paplito mažojo formato portretai bei portretinės miniatiūros. Juos imta nešioti ant kaklo kaip medalionus, segti prie krūtinės kaip seges, jais pradėta puošti žiedus, apyrankes, tabokines, vėduokles.
Vilniaus paveikslų galerijoje veikia iki rugpjūčio 27 d.
Daugiau apie parodą čia. - „Vilniaus galerijos“ paroda: Birutė Stančikaitė, Gerardas Šlektavičius: „Dviese“ | Kviečiame į birželio 19 – liepos 28 dienomis „Domus“ galerijoje vykstančią menininkų B. Stančikaitės ir G. Šlektavičiaus kūrinių parodą „Dviese“, kurioje eksponuojami autorių tapybos, grafikos darbai, piešiniai. B. Stančikaitė (g. 1952) – lietuvių dailės klasikė, viena žymiausių estampo kūrėjų, 2016 m. Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė. Pagrindinis įkvėpimo šaltinis menininkei yra gamta. B. Stančikaitės kūrybos meistriškumą rodo nepriekaištingas komponavimas, subtili šviesos modeliuotė, perfekcionistiškai tiksliu piešiniu išreikšta ekspresija bei atspaudo precizija. G. Šlektavičius (g. 1952) – gerai žinomas grafikas, iliustratorius. Dar studijų metais autorių domino naujų meno formų galimybės. Jis – vienas pirmųjų lietuvių grafikų, ėmęs naudoti šilkografiją ir litografiją. Pastarąjį dešimtmetį G. Šlektavičius kuria nedidelio formato linoraižinius ir ofortus, rytietiška dvasia reflektuodamas gamtos įspūdžius.
„Domus“ galerijoje veikia iki liepos 28 d.
Daugiau apie parodą čia. - „Formuojant peizažą“ | Parodoje pristatoma dalis Vilniaus peizažo projekcijų – nuo seniausių laikų iki sovietmečio pabaigos. Parodą sudaro daugiau nei 300 eksponatų (eskizų, planų, žemėlapių, grafikos ir tapybos kūrinių, fotografijų), perteikiančių peizažą formavusių kolektyvinių ar individualių praktikų – urbanistų, architektų, kraštovaizdžio architektų, sodininkų, gamtos mokslų atstovų – realizuotas ir nerealizuotas idėjas. Aptariamu laikotarpiu vykę besisteigiančios kraštovaizdžio disciplinos procesai parodoje sutelkti teritorinėse ir teorinėse apibrėžtyse. Eksponatai surinkti iš įvairių muziejų kolekcijų, tyrimų institutų, bibliotekų, valstybinių bei asmeninių archyvų. Pirmą kartą Lietuvoje bus eksponuojamas Prancūzijoje saugomas Edouardo André ir René-Edouardo André Lentvario dvaro parko planas.
Nacionalinėje dailės galerijoje veikia iki rugpjūčio 20 d.
Daugiau apie parodą čia. - „Optika ir struktūros. Kazio Varnelio kūryba: 1966–1976“ | Paroda pristato itin reikšmingą Kazio Varnelio kūrybos dešimtmetį, kurio metu susiformavo savitas šio dailininko tapybos braižas ir jis ėmė eksperimentuoti su erdvinėmis konstrukcijomis. Šį dešimtmetį dailininkas daugiausia tapė, tyrinėdamas šviesos ir šešėlio sąveiką monochrominėse drobėse, griežtai suskaidytose į geometrines, tačiau šešėliavimu praturtintas formas. Įgijęs klasikinį išsilavinimą ir patirties kuriant vitražus, jis vertino šviesą ir tyrinėjo ją kaip priemonę, padedančią sukurti gilumos įspūdį ne tradiciniu linijinės perspektyvos būdu. Jis rėmėsi šviesos šaltiniu, menamai esančiu viršutiniame kairiajame drobės kampe. Ši šviesa atsispindi kiekvienoje nutapytoje formoje: šviesus monochrominis tonas viename jos krašte visuomet pereina į tamsesnį kitame, taip sukurdamas gylio, paviršiaus įdubimo ar išgaubimo iliuziją. Struktūriškos geometrinės formos dalija drobę griežtai, bet įvairias būdais. Tokie kūriniai iš esmės kvestionuoja drobės plokštumą, nors ir neatmesdami galimybių, kurias teikia trimatės erdvės iliuzijos kūrimas – tapybos konvencijoms tuo pat metu metamas iššūkis, ir jos yra pritaikomos.
Nacionalinėje dailės galerijoje veikia iki rugpjūčio 20 d.
Daugiau apie parodą čia. - „Vilniaus galerijos“ paroda: Beatričės Kelerienės keramikos darbai | B. Kelerienės braižu keramikoje tapo aukštos temperatūros malkinio degimo kūriniai, dekoruoti išsilydžiusiais medžio pelenais ir, be abejo, lengvai atpažįstama, klasikine arbatos estetika persmelkta stalo keramika. Didelė dalis parodoje eksponuojamų kūrinių – būtent aukštos temperatūros krosnyse sukurti skulptūriniai objektai. Greta ir interjerų puošmena, – indai ar vazos, – pačios pavieniui kuriančios autentišką aplinką ir visiškai pasikeičiančios, užpildžius gėlių puokštėmis. Autorė sako, kad žvelgiant į kūrinius, pirmiausiai suvokiame trijų dimensijų formas, bet pradėję šiuos kūrinius naudoti savo kasdieniame gyvenime, puošti savo aplinką prisilietimais atskleidžiame ketvirtąją dimensiją – sąveiką su būtimi. Pelenų glazūros indai ilgainiui įgauna naujus atspalvius. Puodelių ir arbatinukų paviršiai bei faktūros nuolat kinta juos naudojant, plaunant. Šeimininko ranka ir mylimas indas kaskart vis labiau atpažįsta vienas kitą. Sodo ar interjero skulptūros kiekvieną sezoną keičiasi kartu su aplinka ir oru, žinia, priklausomai nuo to, kur jos apgyvendintos.
„Domus“ galerijoje veikia iki liepos 28 d.
Daugiau apie parodą čia. - „Meno celės“ | Tradicinio Vilniaus dailės akademijos projekto „Meno celės“ šiuometinė tema – „Meilė. Geriausi“. Tai, visų pirma, savotiškas dialogas ar estafetės perėmimas žvelgiant į buvusiąją, 2016-ųjų metų „Meno celių“ parodą, kuruotą Jurijaus Dobriakovo, dedikuotą Tikėjimo problematikai. Kita vertus, „Meilė. geriausi“ veikia kaip tam tikra formalaus akademinio ugdymo metafora ar apoteozė. Dėstytojai ir komisijos geriausiais (sic!) juk vertina „mylimiausius“ studentus… Tad „Meno celėse“ ne tik pristatomi šių metų absolventų – bakalaurų ir magistrantų (šiais metais VDA baigė 512 studentų), kūriniai, kuratoriaus požiūriu, atsakantys į meilės temą, turintys sąsajų su šiuo konceptu, bet ir eksponuojami mylimiausių ar geriausių alumnų (konkrečiai – magistrantų) artefaktai, kurie gynimų metu vertinimo komisijų formaliai ir objektyviai buvo „pamylėti“ labiau – t. y. nominuoti pagyrimais ir kitomis meilės išraiškomis. Dalis paties kuratoriaus pamiltų bakalaurų savo kūrinius rodo kitose Vilniaus dailės akademijos erdvėse – Senuosiuose rūmuose (jų kiemuose, rūsiuose ir koridoriuose), parodinėje erdvėje „Krematoriumas/keramikų krosnys“, taip pat (bendradarbiaujant su šia institucija) – LR Kultūros ministerijoje.
Vilniaus dailės akademijos parodų salėje „Titanikas“ veikia iki liepos 30 d.
Daugiau apie parodą čia. - „Darbas viename kadre“ | Videomenininkas Harunas Farocki ir kuratorė Antje Ehmann trejus metus keliaudami po pasaulį pakvietė apie 400 kino kūrėjų patyrinėti darbo procesus savo šalyse ir gyvenamojoje aplinkoje. Kokie darbai yra tradiciniai, o kokie naujoviški? Kas yra apmokamas ir neapmokamas, fizinis ir intelektualinis, formalus ir neformalus, materialus ir nematerialus darbas? Filmo kūrėjai ir videomenininkai Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Afrikoje, Azijoje ir Europoje bandė išsiaiškinti, ką šiandien apskritai reiškia sąvoka „darbas“. Įvairiuose miestuose rengtų kūrybinių dirbtuvių dalyviams buvo iškeltos trys sąlygos: filmo trukmė neturi viršyti dviejų minučių, filmas turi būti apie darbą, negalima naudoti montažo. Šio projekto rezultatas – paroda iš mirgančių ekranų miško, kurių kiekvienas reprezentuoja atskirą miestą: Bengalūrą, Berlyną, Bostoną, Buenos Aires, Kairą, Ženevą, Hangdžou, Hanojų, Johanesburgą, Lisaboną, Lodzę, Meksiką, Maskvą, Rio de Žaneirą ir Tel Avivą.
Šiuolaikinio meno centre veikia iki rugpjūčio 6 d.
Daugiau apie parodą čia. - Grupinė paroda „Vienbalsė naktis“ | „Vienbalsė naktis“ – vis besikeičianti grupinė paroda, ieškanti savo autoriaus neįskaitomose kalbose, retose užuominose, nefunkcionaliuose objektuose ir literatūrinėse nuorodose. Atsispirdama nuo savo ankstesnės inkarnacijos „Unânime Noite“, 2016 m. pristatytos Bolsa de Arte galerijoje San Paule, Brazilijoje, ekspozicija save konstruoja be aiškios pradžios ir pabaigos, įsikurdama ir tikrovės, ir vaizduotės plotmėje. Iš Jorgės Luiso Borgeso apsakymo „Vienbalsė naktis“ pavadinimą pasiskolinusi ir įkvėpimo pasisėmusi „Vienbalsė naktis“ kviečia žiūrovą dalyvauti jos takiuose procesuose, keldama klausimą: kas gi yra tikrieji parodos ir jos kūrinių autoriai?
Šiuolaikinio meno centre veikia iki rugpjūčio 14 d.
Daugiau apie parodą čia. - Elena Narbutaitė: „Klestėjimas“ | „Klestėjimas“ yra Elenos Narbutaitės „Xerox“ atspaudų trilogijos „Roberts“, „Juozapas“ ir „Vedęs vyras“ pavadinimas. „Juozapas“ – tai menininkės perrašytas Thomo Manno keturių knygų ciklas „Juozapas ir jo broliai“, o pavadinimas „Roberts“ – nuoroda į aktorę Julia Roberts. Ši aktorė „keičiasi keičiantis laikams, madoms ir personažams, lyg būtų perregima, bet ir pati yra vis tas pats pernelyg akivaizdus personažas,“ yra rašiusi Narbutaitė. Nors pirmosios trilogijos dalys jau buvo rodytos anksčiau („Roberts“ serija eksponuota „Tulips & Roses“ galerijoje Briuselyje 2012 metais, o „Juozapas“ – „Pm8“ galerijoje Vigo mieste Ispanijoje 2016 metais), visa trilogija šioje parodoje pristatoma pirmą kartą. Kiekvieną jos dalį lydi mobilios skulptūros iš serijos „Apžvalgininkai“ (sukurtos bendradarbiaujant su popieriaus inžinieriumi Mike’u Malkovu) ir garso takelis: Narbutaitės įrašytas muzikos miksas, Prince’o daina „Joy in Repetition“ ir Boram Lie ir Grégoire Simono specialiai „Vedusiam vyrui“ sukurtas, atliktas ir įrašytas kūrinys „Green Alien Liquid“. Dideli grafikos atspaudai parodoje – tai „Kvailiai“. „C“ ir „Vėjas“ yra nauji šviesos darbai.
Šiuolaikinio meno centre veikia iki rugpjūčio 14 d.
Daugiau apie parodą čia. - Skulptūrų kiemas | Atsinaujinusiame ŠMC kieme pristatoma menininkų Antano Gerliko, Donato Jankausko, Žilvino Landzbergo, Mindaugo Navako bei Pakui Hardware skulptūrų paroda. ŠMC kiemas sumanytas kaip menininkų erdvinėms iniciatyvoms atvira, kintanti kūrybos erdvė po atviru dangumi. Įkurdamas skulptūrų kiemą ŠMC grįžta prie Vytauto Čekanausko, 1968 metais atsidariusių Dailės parodų rūmų architekto, sumanymo šią teritoriją skirti būtent skulptūros ekspozicijoms. Tokiu būdu išryškinamas ir šio architektūrinio ansamblio – vertingo paveldo objekto – vientisumas ir išbaigtumas. Nauja ŠMC ekspozicijų zona atveriama ir kaip nauja vieša miesto erdvė – dienomis lankytojams atviras meno skveras Vilniaus senamiestyje.
Šiuolaikinio meno centro kieme veikia visą vasarą.
Daugiau apie parodą čia. - „Nuo realizmo iki objekto. Pasaulio lietuvių menas Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“ | Parodoje pristatomi net 25 Lietuvos išeivijos menininkai ir jų darbai nuo XX a. pradžios iki šių dienų. Parodos kuratorė dr. Rasa Andriušytė-Žukienė parodą padalino į tris temines menininkų grupes, tai vadinamieji „Atminties saugotojai“, tarp kurių – Vytauto Kasiulio, Algimanto Kezio, Česlovo Janušo, Kazio Daugėlos ir Antano Rūkštelės darbai, „Modernizmo pakeleiviai“, apimantys Adomo Galdiko, Prano Gailiaus, Viktoro Petravičiaus, Elenos Urbaitytės-Urbaitis, Adolfo Valeškos, Viktoro Vizgirdos, Kęstučio Zapkaus, Vladislovo Žiliaus ir Kazimiero Žoromskio kūrinius, ir galiausiai – „Svečiašaliai“, tarp kurių – Aido Bareikio, Ray Bartkaus, Stasio Eidrigevičiaus, Vytenio Jankūno, Rūtos Jusionytės, Žilvino Kempino, Ievos Martinaitytės-Mediodios ir kitų menininkų darbai. Parodoje pristatomas platus lietuvių menininkų kūrybos spektras nuo realizmo iki abstrakcijos ir šiuolaikinės dailės objektų. Pasak parodos kuratorės R. Andriušytės-Žukienės, ši paroda – tai plati ir kontrastinga XX–XXI a. lietuvių meno panorama, atspindinti menininkų pasiekimus. Iš gausios ir turtingos Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijos atrinkti kūriniai yra aukšto meninio lygio artefaktai, eksponuoti įvairiose pasaulio galerijose ir muziejuose. Šioje parodoje jie bus pristatyti ne vien kaip meninės vertybės, bet ir kaip savojo laiko, tapatumo paieškų, sudėtingų tautos gyvenimo momentų liudytojai.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje veikia iki rugsėjo 10 d.
Daugiau apie parodą čia. - „Prijaukinta gamta“: XVIII–XXI a. paroda iš mados istoriko Aleksandro Vasiljevo kolekcijos | Žmogus visais laikais stengėsi pakeisti ir prisijaukinti gamtą, jos užvaldymą suvokdamas kaip vieną iš savo galios, viešpatavimo įrodymų. Tačiau sykiu gamta visuomet buvo ir neišsenkantis dailininkų, muzikantų, poetų, architektų ir drabužių kūrėjų įkvėpimo šaltinis. Turtingas ir nuolat kintantis gyvosios gamtos pasaulis kaskart pažeria nuostabių idėjų, kaip mus supančią aplinką padaryti gražesnę, harmoningesnę ir patogesnę, kaip išryškinti savo išskirtinumą, pabrėžti individualybę. Vanduo, vandenynų gelmės, miškai, pievos, gėlės, gyvūnai, paukščiai ir vabzdžiai – tai puikūs neįprastų spalvų derinių, naujų formų, grakščių siluetų, įmantrių ornamentų pavyzdžiai, teikiantys peno mūsų vaizduotei. Remiantis kolekcijos savininko ir parodos kuratoriaus koncepcija, eksponatai sugrupuoti ne chronologiškai, o pagal temas – miškas, sodas, jūra, vandenynas, džiunglės, savana, egzotika. Kiekvienos teminės grupės drabužiai ir aksesuarai (skrybėlaitės, rankinės, avalynė, bižuterija, kailiai, odos ir zomšos gaminiai) atspindi savitą ryšį su gamta. Tarkim, ryškiaspalvės džiunglės ir jos gyventojai – pitonai, papūgos, panteros, rojaus paukščiai; pastelinė savana ir jos įspūdinga fauna – drambliai, zebrai, liūtai. Smėliniai atspalviai, gintaras ir kriauklės primena paplūdimį, o neaprėpiamas povandeninis pasaulis masina žuvų, vėžlių, jūros žvaigždžių, koralų ir perlų įvairove.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veikia iki spalio 29 d.
Daugiau apie parodą čia.
PARODOS KAUNE:
- Pako Churado: „Abstraktūs peizažai“ | Tapyboje autorius logiškai rekonstruoja realybę, stebėdamas erdvę iš įvairių taškų, naudodamas spalvą kelių planų sukūrimui. Menininkas savo kūryboje daug tyrinėja spalvingą ir išraiškingą peizažą, o žiūrovų dėmesį atkreipia savitais piešinio iškraipymais, išlaikyta ir intensyvia spalvą. Emociškai stipriai įkrauti paveikslai – tai reakcija ir šiuolaikiškumo suvokimas, individualios patirties atspindys. Dailininkas drąsiai naudoja vaizdinę kalbą, formą, spalvą ir liniją, sukurdamas kompoziciją, kuri egzistuoja nepriklausomai nuo realaus pasaulio.
Galerijoje „Meno forma“ veikia iki rugpjūčio 5 d.
Daugiau apie parodą čia. - Simona Lukoševičiūtė: „Prisiminimai apie dabartį. Kelionė į save“ | „Siekiu „sugauti“ laiką, fiksuoju ir renku atminties vaizdus bei tam tikra tvarka bandau atkurti savo vidinio gyvenimo pasakojimą, jo turinį. Prisiminimai, išgyventi momentai suvokiami kaip nebūties ženklai, kaip daugiasluoksnė sąmonės dabartis, kaip įrašai sąmonėje, o laikas – kaip praradimų tėkmė. Po mažu atmintyje pradeda plėtotis tuštuma, ištrinama patirtis ir jos vietoje ryškėja būties erozijos ženklai. Tuo tarpu besiplečiančias tuštumas užpildo mano antrininko regėti gyvenimo vaizdai fotografijose: fotografija tampa įrodymu, patvirtinančiu, jog atmintyje ištirpę įvykiai kažkada egzistavo. Nuotrauka turi galią sustingdyti esančią dabartį savyje“, – pasakoja S. Lukoševičiūtė.
Galerijoje „Meno parkas“ veikia iki liepos 28 d.
Daugiau apie parodą čia. - Keramikos ir stiklo meno paroda „4 + 4“ | 2016 metais Kauno rotušės rūsiuose buvo eksponuojami 4 stiklo dailininkų ir 4 stiklo dailininkių darbai, o šiais metais – 4 stikliorių ir 4 keramikų, 4 dailininkių ir 4 dailininkų darbai. Pasak parodos kuratoriaus A. Rimkevičiaus, svarbiausia jam buvo atrasti tokius dailininkus, kurie tarpusavyje savo menine raiška būtų labai skirtingi.
Kauno miesto muziejuje veikia iki rugpjūčio 28 d.
Daugiau apie parodą čia. - „Kai angelai nemiega, ragina mus kurti“ | Kaip teigia šios parodos iniciatorė Asta Milčiuvienė, „taip gera užsiimti kūryba tamsiais vakarais ar ankstyvais rytais, kai saulės spinduliai vos vos paliečia žemę savo pirštais, kada aplinkui tyla ir ramybė, ir niekas netrukdo išgirsti, ką tyliai šnabžda angelai“. Ir trys vienos šeimos moterys, mama, dukra ir dukterėčia – Monika Kačinskienė, Ramunė Milčiuvienė ir Asta Milčiuvienė, išgirdusios jų šnabždėjimą, pradeda savo tylų, paslaptingą darbą. Ir taip iš ilgiausių, švelnių siūlų gijų ir lininių audinių gimsta suknytės, pirštinytės, lėlės ir paveikslai, darbai, kurie puošia ir šildo kūną ir džiugina akis.
Kauno miesto muziejuje veikia iki rugpjūčio 18 d.
Daugiau apie parodą čia. - Tęstinė paroda, skirta Lietuvos valstybingumo 100-mečiui paminėti | Kauno miesto muziejaus muziejininkų atrinkti eksponatai iliustruoja kultūrinį, visuomeninį Lietuvos gyvenimą 1968 – 1977 metais Iš pateiktų eksponatų galima matyti, kaip keitėsi profesionalioji muzikos ir teatro kultūra, kokią įtaką etninės kultūros raiškai turėjo sovietinė okupacija ir kaip, prisitaikėliškai ar besipriešinant, į tuometę tikrovę reagavo lietuvių visuomenė Lietuvoje ir diasporoje. Parodoje pristatomi eksponatai iš trijų Kauno miesto muziejaus rinkinių: Kauno miesto istorijos, Lietuvių tautinės muzikos istorijos bei M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos istorijos.
Kauno miesto muziejuje veikia iki rugpjūčio 18 d.
Daugiau apie parodą čia. - Antanas Andziulis: „Kaitodara“ | Pasak autoriaus, po studijų tapytuose darbuose jis vaizdavo realias formas realioje erdvėje, kurias 1993-iais metais keitė ekspresyvi abstrakcija. Nuo 2010 metų prasidėjo geometrinės abstrakcijos laikotarpis. Šio laikotarpio darbus menininkas rodo parodoje. „Man pačiam mano tapyboje labai svarbu du dalykai: stipri spalvinė įtampa ir tarpas tarp darbo ir jam skirto pavadinimo, galintis virsti varteliais sielos kelionei“, – teigia Antanas Andziulis.
Kauno miesto muziejuje veikia iki liepos 29 d.
Daugiau apie parodą čia. - Raminta Ardzevičienė: „Spalvotos balos“ | Parodoje „Spalvotos balos“ pristatomi linksmi paveikslai su dar linksmesniais pavadinimais (pvz.: „Onka“, 2015). Pasak menotyrininkės Vilmos Valiukonienės, tai tarsi asmenybės emocijų išsitaškymas ant drobės smulkmeniškos siurrealistinės abstrakcijos būdu pasakojant istorijas ištrauktas iš pasąmonės gelmių, realybę tarsi sapną dekonstruojant ir vėl sudedant į tvarkingas formas. Tapyba R. Ardzevičienei yra „atsipalaidavimo forma kur gali būti laisvas, nepriklausomas, tikras, su savo nuotaika ir mintimis toks koks esi.“
Kauno miesto muziejuje veikia iki liepos 29 d.
Daugiau apie parodą čia. - Nijolė Jurkuvienė: „Gyvybės medis“ | N. Jurkuvienės kūryboje aktualiomis tampa Kauno miesto ir religinių siužetų tematikos. Egzistencinės vaizduojamų objektų prasmės atsiskleidžia per tam tikras dekoratyvias detales ir simbolius, kurie stilizuoja liaudiškąjį ornamentą, verpstės, baltiškųjų simbolių motyvus. „Dailininkės N. Jurkuvienės batika pasižymi žanriniais – peizažo, autoportreto, figūrinių kompozicijų, elementais. Kūrinių kompozicijose galima pamatyti tris tendencijas. Vienoje iš jų, lietuvių liaudies motyvai yra pagrindiniai savarankiški kūrinio elementai. Antrojoje, didesnis dėmesys skiriamas lietuvių liaudies siužetams – gyvybės medžiui, verpstei. Tačiau šie siužetai apipinti sakraliniais simboliais – kryželiais, angelų, nukryžiuotojo motyvais. Trečiojoje, dailininkė tyrinėja krikščioniškuosius siužetus, o juos įvelka į liaudies motyvų rūbą – moteriškuosius ir vyriškuosius pradus, saulės ir kitų šviesulių, vandens, ugnies, žemės ir arimo, erdvių susijungimo ženklus, Visatos simbolius. N. Jurkuvienė kuria sąlygišką pasaulio įvaizdį, metaforomis kalba apie tokias vertybes, kaip meilė, moteriškumas, motinystė, pasiaukojimas, bičiulystė, amžinybė, prisiminimas“, – teigia menotyrininkė Simona Lukėnienė.
Kauno miesto muziejuje veikia iki liepos 29 d.
Daugiau apie parodą čia. - XX a. Lietuvos knygų iliustracijų parodos „Šiltas prisiminimas“ | Kodėl prisiminimas? Praeito amžiaus kultūros ir meno sluoksniai veriasi istorinėje perspektyvoje, į kurią žvelgiame iš kol kas nedidelio atsitraukimo. Su nesena praeitimi didžiąją dalį visuomenės sieja dar gyvas, nenutrūkęs ryšys, kuris, nepaisant epochos kataklizmų, absurdiškų sistemų rėmų, turi savyje dalį prisiminimų, susijusių su tuo, kas asmeniška, kas gražu, kas įkvepia, kas keičia ir augina… Tokios atminties dalis yra kažkada skaitytos knygos – jų turinys, lydėję vaizdiniai, ryškiai įsiminę ne tik kaip konkrečios istorijos, bet ir kaip nuojautos, paslaptys, troškimai… Parodoje prisiminimas palies kiekvieną, pradedant nuo tų, kuriems kiek per dvidešimt ir baigiant garbaus amžiaus senjorais. O jauniausiajai kartai ši ekspozicija – proga susipažinti su iliustracijos meno raida ir garsiausiais kūrėjais.
M. Žilinsko dailės galerijoje veikia iki rugsėjo 17 d.
Daugiau apie parodą čia. - Fotomenininko Raimondo Puišio fotografijų paroda „Aukštumos žemumos“ | Ši paroda – apie žmogaus dvasines aukštumas ir žemumas. Apie žmones, kurie rizikuodami gyvybe kopia į kalnų viršūnes, kurdrėgni debesys nuplauna nuo jų sielų civilizacijos apnašas. Ir apie žmones, kurie niekur nekopia, kurie patogiai murgdosi kasdienybės drumzlėse. Iš už snieguotos viršukalnės patekanti saulė nuskaidrina žmogų, sugebanti perkopti mirtiną baimę. Anapus debesų. O šiapus – netgi nesugebantį perkopti savo abejingumo ir sakralias amžinojo atilsio vietas pavertusį šunų išvietėmis… Autorius mūsų neglosto gražiais vaizdeliais, jis primena žmogiškumo problemas bet kurioje šalyje, bet kurioje visuomenėje XXI amžiuje.
Kauno fotografijos galerijoje veikia iki rugsėjo mėn.
Daugiau apie parodą čia. - Festivalio „Kaunas Photo“ 2017 paroda „Pliažo sezonas“ | Parodoje „Pliažo sezonas“ pristatoma vienuolikos autorių kūryba: Massimo Vitali (Italija) paplūdimių žmogiškieji peizažai, Kirillo Golovchenko (Ukraina–Vokietija) „Atostogos“, Tado Černiausko (Lietuva) „Komforto zona“, Turi Calafato (Italija) „Diena paplūdimyje. Sicilijos vasara“, Celine Diais (Prancūzija) „Vaizdas į jūrą“, Martono Kallai (Vengrija) „Solotvinas – sūrus sapnas“, Krzysztofo Racoño (Lenkija) „Zakžovekas“, Bertos Tilmantaitės (Lietuva) „Indijos bangomis“, Emily Wabitscho (Vokietija–Bangladešas) „Iš „Koks“ paplūdimio, su meile“, Jashimo Salamo (Bangladešas) „Gyvenimas iš laivų kapinyno“, François‘o Marmion‘o (Prancūzija–Jungtinė Karalystė) „Sumautos atostogos“.
Mykolo Žilinsko dailės galerijoje veikia iki rugsėjo 3 d.
Daugiau apie parodą čia.
PARODOS KLAIPĖDOJE:
- „Paradas“ | Kūrinių rinkinys, eksponuojamas Parodų rūmų II aukšto didžiojoje salėje, pasakoja apie savotišką Lietuvos meno kalbos metamorfozę nuo XX a. vidurio iki šiandienos. Nepaisant gana plataus laiko spektro, eksponuojami kūriniai – modernūs savo prigimtimi ir, išlaikydami skirtingas egzistencines įtampas, kalba tarpusavyje. Kitoje Parodų rūmų II a. salėje eksponuojamas Dainiaus Liškevičiaus „Labyrinthus“, pirmą kartą pristatytas 2014 metų žiemą Šiuolaikinio meno centre. Tai kompleksiškas projektas, kuriame susijungia architektūros, skulptūros ir instaliacijos formos, asmeninės kolekcijos ir retrospektyvos žanrai. Pirmajame aukšte eksponuojama penkių jaunosios kartos šiuolaikinio meno kūrėjų paroda. Ši ekspozicija skiriasi ne tik kūrybos formomis, tokiomis kaip videokūriniai, instaliacija ar performansas, bet ir savotišku atstumu nuo vyresnių autorių mėgstamų egzistencinių temų. Jaunųjų kūrėjų ekspozicijoje žvelgiama į meno kūrinį kaip į stebėjimo įrankį, leidžiantį pamatyti plika akimi sunkiai pastebimus tiek kūniškos percepcijos, tiek visuomenės ar gamtos mokslų reiškinius.
KKKC veikia iki 2017 m. rugpjūčio 13 d.
Daugiau apie parodą čia.
PARODOS ŠIAULIUOSE:
- Remigijus Pačėsa: „Geltona gulbė neatplauks“ | „Geltona gulbė neatplauks“ Pačėsa užrašė ant upės fotografijos, iš kurios sidabro vandenų bene pirmąkart išnyra geltonos gėlės. Taupiomis frazėmis jis mėgdavo vaizdus papildyti numanomo pasakojimo sluoksniu: „Parėjau“, „Antradienis – darbo diena“, „Pilka diena – pilka žuvėdra“, „Pas poeto kapą“. Ilgainiui pakakdavo angliška rašyba iškreiptos nuorodos „shtai“. Galiausiai jos irgi nebeliko, nes vaizdas kalba pats – „šešėlis rodo šviesą“ ir pilkuma sprogsta dygiu spalvos juoku.
„Fotografijos“ muziejuje veikia iki rugsėjo 10 d.
Daugiau apie parodą čia. - „New look Croatia“ | „Laiptų“ galerijoje atidaroma garsaus kroatų dizainerio Boris Ljubičić paroda „New Look Croatia“. Ypatinga dovana šiauliečiams ir svečiams – po oficialaus parodos atidarymo trumpą koncertą surengs žymiausias Kroatijos mecosopranas Dubravka Šeparović-Mušović, kuriai akomponuos lietuvių pianistė Rūta Mikelaitytė–Kašubienė.
„Laiptų“ galerijoje veikia iki liepos 29 d.
Daugiau apie parodą čia. - „Vilniaus galerijos“ paroda: Edita Suchockytė: „Trumpam į Paryžių“ | Dainuojanti grafikė Edita Suchockytė (g. 1975) kviečia keliauti į meilės ir pavasario sostinę. Čia žydi magnolijos, skimbčioja taurės lauko kavinėse ir džiugina saulė Senos krantinėse. Dailininkė pateikia staigmeną ir pasakoja apie įkvėpimų miestą, leisdama kalbėti vaizdams ir žodžiams. Klasikine oforto technika atliktuose darbuose paslaptingos moterys tyliai niūniuoja prancūziškas dainas, nukeliančias mus į Eliziejaus laukus, Belvilį ir „Hotel Normandy“ viešbutį. Jas padiktavo Edith Piaf, Mireille Mathieu ir Patricia Kaas – paryžietės padovanojusios pasauliui moteriško žavesio paslaptį ir universalią muzikos ir jausmų kalbą.
Namų idėjų centre NIC veikia iki liepos 29 d.
Daugiau apie parodą čia. - Adolfas Sinkevičius: „Utenos krašto peizažai“ | Fotografas Adolfas Sinkevičius gimė 1957 metais Zarasų rajone. 1981-aisiais baigė fototechnikos studijas Vilniaus technologijos technikume. Šiuo metu dirba Utenos kultūros centre fotografu. Yra surengęs personalines parodas Utenoje, Zarasuose, Lietuvos Respublikos Seime. Dalyvavo grupinėse fotografijų parodose Lietuvoje. Adolfas Sinkevičius yra parodų „Ežerų sietuva“ autorius. „Ežerų sietuva“ – tarptautinis liaudiškos muzikos ir šokių festivalis, rengiamas nuo1995 metų. Tai vienas iš įspūdingiausių kultūrinių renginių Rytų Lietuvos krašte. Adolfas Sinkevičius tradicinės fotografijų parodos „Žirgas fotografijoje“ dalyvis. Išleido fotoalbumus: „Utenos kraštas“ (2006), „Utenos apylinkės“ (2008), „Utena – mūsų miestas“ (2011), „Baltas Paukštis virš Aukštaitijos ir Latgalos. Utena – Preili“ (2013), „UTENA. Miesto spalvos“ (2015). Fotografo nuotraukos spausdinamos daugelyje Utenoje leidžiamų leidinių. Adolfas Sinkevičius yra Utenos rajono meno ir kultūros premijos laureatas. Gyvena Utenoje.
„Laiptų“ galerijoje veikia iki rugpjūčio 3 d.
Daugiau apie parodą čia. - 1971 metų dailės fakulteto studentų paroda „KODAS PBD“ | Parodos autoriai: Sigitas Burneckis, Andrius Mosiejus, Algirdas Petravičius, Danguolė Civilkienė, Giedrė Riškutė, Algis Kariniauskas (1953 – 2009), Rita Dainienė, Salomėja Gertienė, Danutė Čyvienė, Kazys Kęstutis Šiaulytis, Rūta Žukauskaitė.
„Laiptų“ galerijoje veikia iki liepos 29 d.
Daugiau apie parodą čia.
Susiję straipsniai
