Savaitės parodų kalendorius: rugpjūčio 13 – 19
PARODOS VILNIUJE:
- „Vilniaus galerijos“ paroda: Birutė Stančikaitė, Gerardas Šlektavičius: „Dviese“ | Kviečiame į birželio 19 – liepos 28 dienomis „Domus“ galerijoje vykstančią menininkų B. Stančikaitės ir G. Šlektavičiaus kūrinių parodą „Dviese“, kurioje eksponuojami autorių tapybos, grafikos darbai, piešiniai. B. Stančikaitė (g. 1952) – lietuvių dailės klasikė, viena žymiausių estampo kūrėjų, 2016 m. Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė. Pagrindinis įkvėpimo šaltinis menininkei yra gamta. B. Stančikaitės kūrybos meistriškumą rodo nepriekaištingas komponavimas, subtili šviesos modeliuotė, perfekcionistiškai tiksliu piešiniu išreikšta ekspresija bei atspaudo precizija. G. Šlektavičius (g. 1952) – gerai žinomas grafikas, iliustratorius. Dar studijų metais autorių domino naujų meno formų galimybės. Jis – vienas pirmųjų lietuvių grafikų, ėmęs naudoti šilkografiją ir litografiją. Pastarąjį dešimtmetį G. Šlektavičius kuria nedidelio formato linoraižinius ir ofortus, rytietiška dvasia reflektuodamas gamtos įspūdžius.
„Domus“ galerijoje veikia iki liepos 28 d.
Daugiau apie parodą čia. - „Formuojant peizažą“ | Parodoje pristatoma dalis Vilniaus peizažo projekcijų – nuo seniausių laikų iki sovietmečio pabaigos. Parodą sudaro daugiau nei 300 eksponatų (eskizų, planų, žemėlapių, grafikos ir tapybos kūrinių, fotografijų), perteikiančių peizažą formavusių kolektyvinių ar individualių praktikų – urbanistų, architektų, kraštovaizdžio architektų, sodininkų, gamtos mokslų atstovų – realizuotas ir nerealizuotas idėjas. Aptariamu laikotarpiu vykę besisteigiančios kraštovaizdžio disciplinos procesai parodoje sutelkti teritorinėse ir teorinėse apibrėžtyse. Eksponatai surinkti iš įvairių muziejų kolekcijų, tyrimų institutų, bibliotekų, valstybinių bei asmeninių archyvų. Pirmą kartą Lietuvoje bus eksponuojamas Prancūzijoje saugomas Edouardo André ir René-Edouardo André Lentvario dvaro parko planas.
Nacionalinėje dailės galerijoje veikia iki rugpjūčio 20 d.
Daugiau apie parodą čia. - „Optika ir struktūros. Kazio Varnelio kūryba: 1966–1976“ | Paroda pristato itin reikšmingą Kazio Varnelio kūrybos dešimtmetį, kurio metu susiformavo savitas šio dailininko tapybos braižas ir jis ėmė eksperimentuoti su erdvinėmis konstrukcijomis. Šį dešimtmetį dailininkas daugiausia tapė, tyrinėdamas šviesos ir šešėlio sąveiką monochrominėse drobėse, griežtai suskaidytose į geometrines, tačiau šešėliavimu praturtintas formas. Įgijęs klasikinį išsilavinimą ir patirties kuriant vitražus, jis vertino šviesą ir tyrinėjo ją kaip priemonę, padedančią sukurti gilumos įspūdį ne tradiciniu linijinės perspektyvos būdu. Jis rėmėsi šviesos šaltiniu, menamai esančiu viršutiniame kairiajame drobės kampe. Ši šviesa atsispindi kiekvienoje nutapytoje formoje: šviesus monochrominis tonas viename jos krašte visuomet pereina į tamsesnį kitame, taip sukurdamas gylio, paviršiaus įdubimo ar išgaubimo iliuziją. Struktūriškos geometrinės formos dalija drobę griežtai, bet įvairias būdais. Tokie kūriniai iš esmės kvestionuoja drobės plokštumą, nors ir neatmesdami galimybių, kurias teikia trimatės erdvės iliuzijos kūrimas – tapybos konvencijoms tuo pat metu metamas iššūkis, ir jos yra pritaikomos.
Nacionalinėje dailės galerijoje veikia iki rugpjūčio 20 d.
Daugiau apie parodą čia. - Algimantas Patamsis: „Anapus švytėjimo“ | A. Patamsis – vienintelis Lietuvos dailininkas, kuriantis kristalinės glazūros kūrinius, pasižyminčius estetiškais ir subtiliais paviršiaus efektais. Parodos lankytojai turės galimybę išvysti naujausius autoriaus darbus, sukurtus šia įnoringa ir unikalia keramikos meno technika. Savo kūryboje A. Patamsis teigia bandantis atrasti kelią į gamtos ir dvasios harmoniją. „Visa apimanti Visata man yra gyvenimo ir kūrybos stimuliatorius, atskleidžiantis būties prasmę. Amato paslapčių įsisavinimas, nuolatiniai formos ir glazūros ieškojimai žadina vaizduotę ir leidžia kurti visiškai naują tikrovę.“
Dailininkų sąjungos galerijoje veikia iki liepos 11 d.
Daugiau apie parodą čia. - „Vilniaus galerijos“ paroda: Beatričės Kelerienės keramikos darbai | B. Kelerienės braižu keramikoje tapo aukštos temperatūros malkinio degimo kūriniai, dekoruoti išsilydžiusiais medžio pelenais ir, be abejo, lengvai atpažįstama, klasikine arbatos estetika persmelkta stalo keramika. Didelė dalis parodoje eksponuojamų kūrinių – būtent aukštos temperatūros krosnyse sukurti skulptūriniai objektai. Greta ir interjerų puošmena, – indai ar vazos, – pačios pavieniui kuriančios autentišką aplinką ir visiškai pasikeičiančios, užpildžius gėlių puokštėmis. Autorė sako, kad žvelgiant į kūrinius, pirmiausiai suvokiame trijų dimensijų formas, bet pradėję šiuos kūrinius naudoti savo kasdieniame gyvenime, puošti savo aplinką prisilietimais atskleidžiame ketvirtąją dimensiją – sąveiką su būtimi. Pelenų glazūros indai ilgainiui įgauna naujus atspalvius. Puodelių ir arbatinukų paviršiai bei faktūros nuolat kinta juos naudojant, plaunant. Šeimininko ranka ir mylimas indas kaskart vis labiau atpažįsta vienas kitą. Sodo ar interjero skulptūros kiekvieną sezoną keičiasi kartu su aplinka ir oru, žinia, priklausomai nuo to, kur jos apgyvendintos.
„Domus“ galerijoje veikia iki liepos 28 d.
Daugiau apie parodą čia. - „Meno celės“ | Tradicinio Vilniaus dailės akademijos projekto „Meno celės“ šiuometinė tema – „Meilė. Geriausi“. Tai, visų pirma, savotiškas dialogas ar estafetės perėmimas žvelgiant į buvusiąją, 2016-ųjų metų „Meno celių“ parodą, kuruotą Jurijaus Dobriakovo, dedikuotą Tikėjimo problematikai. Kita vertus, „Meilė. geriausi“ veikia kaip tam tikra formalaus akademinio ugdymo metafora ar apoteozė. Dėstytojai ir komisijos geriausiais (sic!) juk vertina „mylimiausius“ studentus… Tad „Meno celėse“ ne tik pristatomi šių metų absolventų – bakalaurų ir magistrantų (šiais metais VDA baigė 512 studentų), kūriniai, kuratoriaus požiūriu, atsakantys į meilės temą, turintys sąsajų su šiuo konceptu, bet ir eksponuojami mylimiausių ar geriausių alumnų (konkrečiai – magistrantų) artefaktai, kurie gynimų metu vertinimo komisijų formaliai ir objektyviai buvo „pamylėti“ labiau – t. y. nominuoti pagyrimais ir kitomis meilės išraiškomis. Dalis paties kuratoriaus pamiltų bakalaurų savo kūrinius rodo kitose Vilniaus dailės akademijos erdvėse – Senuosiuose rūmuose (jų kiemuose, rūsiuose ir koridoriuose), parodinėje erdvėje „Krematoriumas/keramikų krosnys“, taip pat (bendradarbiaujant su šia institucija) – LR Kultūros ministerijoje.
Vilniaus dailės akademijos parodų salėje „Titanikas“ veikia iki liepos 30 d.
Daugiau apie parodą čia. - „Darbas viename kadre“ | Videomenininkas Harunas Farocki ir kuratorė Antje Ehmann trejus metus keliaudami po pasaulį pakvietė apie 400 kino kūrėjų patyrinėti darbo procesus savo šalyse ir gyvenamojoje aplinkoje. Kokie darbai yra tradiciniai, o kokie naujoviški? Kas yra apmokamas ir neapmokamas, fizinis ir intelektualinis, formalus ir neformalus, materialus ir nematerialus darbas? Filmo kūrėjai ir videomenininkai Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Afrikoje, Azijoje ir Europoje bandė išsiaiškinti, ką šiandien apskritai reiškia sąvoka „darbas“. Įvairiuose miestuose rengtų kūrybinių dirbtuvių dalyviams buvo iškeltos trys sąlygos: filmo trukmė neturi viršyti dviejų minučių, filmas turi būti apie darbą, negalima naudoti montažo. Šio projekto rezultatas – paroda iš mirgančių ekranų miško, kurių kiekvienas reprezentuoja atskirą miestą: Bengalūrą, Berlyną, Bostoną, Buenos Aires, Kairą, Ženevą, Hangdžou, Hanojų, Johanesburgą, Lisaboną, Lodzę, Meksiką, Maskvą, Rio de Žaneirą ir Tel Avivą.
Šiuolaikinio meno centre veikia iki rugpjūčio 6 d.
Daugiau apie parodą čia. - Grupinė paroda „Vienbalsė naktis“ | „Vienbalsė naktis“ – vis besikeičianti grupinė paroda, ieškanti savo autoriaus neįskaitomose kalbose, retose užuominose, nefunkcionaliuose objektuose ir literatūrinėse nuorodose. Atsispirdama nuo savo ankstesnės inkarnacijos „Unânime Noite“, 2016 m. pristatytos Bolsa de Arte galerijoje San Paule, Brazilijoje, ekspozicija save konstruoja be aiškios pradžios ir pabaigos, įsikurdama ir tikrovės, ir vaizduotės plotmėje. Iš Jorgės Luiso Borgeso apsakymo „Vienbalsė naktis“ pavadinimą pasiskolinusi ir įkvėpimo pasisėmusi „Vienbalsė naktis“ kviečia žiūrovą dalyvauti jos takiuose procesuose, keldama klausimą: kas gi yra tikrieji parodos ir jos kūrinių autoriai?
Šiuolaikinio meno centre veikia iki rugpjūčio 14 d.
Daugiau apie parodą čia. - Elena Narbutaitė: „Klestėjimas“ | „Klestėjimas“ yra Elenos Narbutaitės „Xerox“ atspaudų trilogijos „Roberts“, „Juozapas“ ir „Vedęs vyras“ pavadinimas. „Juozapas“ – tai menininkės perrašytas Thomo Manno keturių knygų ciklas „Juozapas ir jo broliai“, o pavadinimas „Roberts“ – nuoroda į aktorę Julia Roberts. Ši aktorė „keičiasi keičiantis laikams, madoms ir personažams, lyg būtų perregima, bet ir pati yra vis tas pats pernelyg akivaizdus personažas,“ yra rašiusi Narbutaitė. Nors pirmosios trilogijos dalys jau buvo rodytos anksčiau („Roberts“ serija eksponuota „Tulips & Roses“ galerijoje Briuselyje 2012 metais, o „Juozapas“ – „Pm8“ galerijoje Vigo mieste Ispanijoje 2016 metais), visa trilogija šioje parodoje pristatoma pirmą kartą. Kiekvieną jos dalį lydi mobilios skulptūros iš serijos „Apžvalgininkai“ (sukurtos bendradarbiaujant su popieriaus inžinieriumi Mike’u Malkovu) ir garso takelis: Narbutaitės įrašytas muzikos miksas, Prince’o daina „Joy in Repetition“ ir Boram Lie ir Grégoire Simono specialiai „Vedusiam vyrui“ sukurtas, atliktas ir įrašytas kūrinys „Green Alien Liquid“. Dideli grafikos atspaudai parodoje – tai „Kvailiai“. „C“ ir „Vėjas“ yra nauji šviesos darbai.
Šiuolaikinio meno centre veikia iki rugpjūčio 14 d.
Daugiau apie parodą čia. - Meninės fotografijos paroda „Kijevo Pečorų laura – Ukrainos šventovė“ | Kijevo Pečorų laura – didžiausias ir žymiausias pravoslavų vienuolynas Ukrainoje, jos tikroji dvasinė širdis. Įkurta 1051 metais, neseniai pakrikštytoje šalyje, ji tapo pirmuoju daigeliu, išaugusiu Ukrainos krikščioniškosios sąmonės dirvoje. Būtent čia prasidėjo ukrainiečių meno ir literatūros ištakos. Pirmosios šioje žemėje sukurtos ikonos tapo vėlesnių ikonų tapybos pavyzdžiu, o lauros šventyklos – pamatu kitų cerkvių rytų slavų žemėse statybai. Čia pradėti rašyti metraščiai, padėję pagrindus nacionaliniam istorijos mokslui, buvo įkurta pirmoji ligoninė, atsirado pirmasis rytų slavų universitetas – Kijevo Mohylos akademija. Iš čia vienuoliai misionieriai krikščionišką mokymą išplatino toliau į šiaurę ir rytus.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veikia iki birželio 25 d.
Daugiau apie parodą čia. - Skulptūrų kiemas | Atsinaujinusiame ŠMC kieme pristatoma menininkų Antano Gerliko, Donato Jankausko, Žilvino Landzbergo, Mindaugo Navako bei Pakui Hardware skulptūrų paroda. ŠMC kiemas sumanytas kaip menininkų erdvinėms iniciatyvoms atvira, kintanti kūrybos erdvė po atviru dangumi. Įkurdamas skulptūrų kiemą ŠMC grįžta prie Vytauto Čekanausko, 1968 metais atsidariusių Dailės parodų rūmų architekto, sumanymo šią teritoriją skirti būtent skulptūros ekspozicijoms. Tokiu būdu išryškinamas ir šio architektūrinio ansamblio – vertingo paveldo objekto – vientisumas ir išbaigtumas. Nauja ŠMC ekspozicijų zona atveriama ir kaip nauja vieša miesto erdvė – dienomis lankytojams atviras meno skveras Vilniaus senamiestyje.
Šiuolaikinio meno centro kieme veikia visą vasarą.
Daugiau apie parodą čia. - Meninės fotografijos paroda „Kijevo Pečorų laura – Ukrainos šventovė“ | Kijevo Pečorų laura – didžiausias ir žymiausias pravoslavų vienuolynas Ukrainoje, jos tikroji dvasinė širdis. Įkurta 1051 m., neseniai pakrikštytoje šalyje, ji tapo pirmuoju daigeliu, išaugusiu Ukrainos krikščioniškosios sąmonės dirvoje. Būtent čia prasidėjo ukrainiečių meno ir literatūros ištakos. Pirmosios šioje žemėje sukurtos ikonos tapo vėlesnių ikonų tapybos pavyzdžiu, o lauros šventyklos – pamatu kitų cerkvių rytų slavų žemėse statybai. Čia pradėti rašyti metraščiai, padėję pagrindus nacionaliniam istorijos mokslui, buvo įkurta pirmoji ligoninė, atsirado pirmasis rytų slavų universitetas – Kijevo Mohylos akademija. Iš čia vienuoliai misionieriai krikščionišką mokymą išplatino toliau į šiaurę ir rytus.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veikia nuo birželio 12 d.
Daugiau apie parodą čia. - Tarptautinė keliaujantis paroda „À LA FRONTIÈRE / Senos ir naujos Europos sienos“ | Parodos pavadinimas – frazė, kelis kartus girdima Tadeuszo Kantoro paskutiniame spektaklyje „Šiandien mano gimtadienis“. Daugelis menininkų gyvena ant ribos, pasienyje – gyvenimo ir mirties, menininko ir žiūrovo, privalo nuolat būti priekyje, ant fronto linijos. Žodžiai „siena“, „pasienis“ turi daugybę prasmių. Ilgą laiką daugeliui Vakarų Europos žmonių tai reiškė sąlyginę ribą, skiriančią juos nuo Rytų. Dabar Europoje kyla tikros sienos, skiriančios ją nuo pabėgėlių, siekiančių išvengti karo baisumų. Ši paroda – nuolat kintantis kūrinys, nes ir sienos samprata kasdien įgauna naujas prasmes.
„Šv. Jono gatvės galerijoje“ veikia iki birželio 30 d.
Daugiau apie parodą čia. - Fotografijų konkurso „Debiutas“ laureatų paroda: Inga Navickaitė ir Giulherme Bergamini | „Vilniaus fotografijos galerijoje“ atidaroma G. Bergamini fotografijų paroda „Išsilavinimas visiems“ ir I. Navickaitės fotografijų paroda „Bedančiai“. Abu autoriai yra fotografijų parodos-konkurso „Debiutas-2016“ laureatai: Guilherme Bergamini (1978) – antrosios, Inga Navickaitė (1990) – trečiosios vietos laimėtoja.
„Vilniaus fotografijos galerijoje“ veikia iki liepos 15 d.
Daugiau apie parodą čia. - „Nuo realizmo iki objekto. Pasaulio lietuvių menas Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“ | Parodoje pristatomi net 25 Lietuvos išeivijos menininkai ir jų darbai nuo XX a. pradžios iki šių dienų. Parodos kuratorė dr. Rasa Andriušytė-Žukienė parodą padalino į tris temines menininkų grupes, tai vadinamieji „Atminties saugotojai“, tarp kurių – Vytauto Kasiulio, Algimanto Kezio, Česlovo Janušo, Kazio Daugėlos ir Antano Rūkštelės darbai, „Modernizmo pakeleiviai“, apimantys Adomo Galdiko, Prano Gailiaus, Viktoro Petravičiaus, Elenos Urbaitytės-Urbaitis, Adolfo Valeškos, Viktoro Vizgirdos, Kęstučio Zapkaus, Vladislovo Žiliaus ir Kazimiero Žoromskio kūrinius, ir galiausiai – „Svečiašaliai“, tarp kurių – Aido Bareikio, Ray Bartkaus, Stasio Eidrigevičiaus, Vytenio Jankūno, Rūtos Jusionytės, Žilvino Kempino, Ievos Martinaitytės-Mediodios ir kitų menininkų darbai. Parodoje pristatomas platus lietuvių menininkų kūrybos spektras nuo realizmo iki abstrakcijos ir šiuolaikinės dailės objektų. Pasak parodos kuratorės R. Andriušytės-Žukienės, ši paroda – tai plati ir kontrastinga XX–XXI a. lietuvių meno panorama, atspindinti menininkų pasiekimus. Iš gausios ir turtingos Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijos atrinkti kūriniai yra aukšto meninio lygio artefaktai, eksponuoti įvairiose pasaulio galerijose ir muziejuose. Šioje parodoje jie bus pristatyti ne vien kaip meninės vertybės, bet ir kaip savojo laiko, tapatumo paieškų, sudėtingų tautos gyvenimo momentų liudytojai.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje veikia iki rugsėjo 10 d.
Daugiau apie parodą čia. - „Prijaukinta gamta“: XVIII–XXI a. paroda iš mados istoriko Aleksandro Vasiljevo kolekcijos | Žmogus visais laikais stengėsi pakeisti ir prisijaukinti gamtą, jos užvaldymą suvokdamas kaip vieną iš savo galios, viešpatavimo įrodymų. Tačiau sykiu gamta visuomet buvo ir neišsenkantis dailininkų, muzikantų, poetų, architektų ir drabužių kūrėjų įkvėpimo šaltinis. Turtingas ir nuolat kintantis gyvosios gamtos pasaulis kaskart pažeria nuostabių idėjų, kaip mus supančią aplinką padaryti gražesnę, harmoningesnę ir patogesnę, kaip išryškinti savo išskirtinumą, pabrėžti individualybę. Vanduo, vandenynų gelmės, miškai, pievos, gėlės, gyvūnai, paukščiai ir vabzdžiai – tai puikūs neįprastų spalvų derinių, naujų formų, grakščių siluetų, įmantrių ornamentų pavyzdžiai, teikiantys peno mūsų vaizduotei. Remiantis kolekcijos savininko ir parodos kuratoriaus koncepcija, eksponatai sugrupuoti ne chronologiškai, o pagal temas – miškas, sodas, jūra, vandenynas, džiunglės, savana, egzotika. Kiekvienos teminės grupės drabužiai ir aksesuarai (skrybėlaitės, rankinės, avalynė, bižuterija, kailiai, odos ir zomšos gaminiai) atspindi savitą ryšį su gamta. Tarkim, ryškiaspalvės džiunglės ir jos gyventojai – pitonai, papūgos, panteros, rojaus paukščiai; pastelinė savana ir jos įspūdinga fauna – drambliai, zebrai, liūtai. Smėliniai atspalviai, gintaras ir kriauklės primena paplūdimį, o neaprėpiamas povandeninis pasaulis masina žuvų, vėžlių, jūros žvaigždžių, koralų ir perlų įvairove.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veikia iki spalio 29 d.
Daugiau apie parodą čia.
PARODOS KAUNE:
- Artūras Morozovas: „Konflikto būsenos“ | Šias A. Morozovo užfiksuotas vietoves jungia praeityje vykę ar besitęsiantys kariniai konfliktai ir įtempti politiniai, ryšiai. Parodos autorius yra žinomas dėl savo fotografijų iš karinių konfliktų zonų. Tačiau ši A. Morozovo paroda yra kitokia – jos epicentre randame ne žurnalistinį žvilgsnį aktualijas, o istorijose sutinkamą bendrą jų vardiklį – eilinį žmogų ir jo kasdienybę.
Ekspozicijoje kuriamas vaizdinis pasakojimas apie tai, kaip karo akivaizdoje rutina, žmogiški ryšiai tampa būdu išgyventi, susikurti saugumo jausmą. Pokonfliktinių zonų vaizdai pasakoja kaip karo baigties laukimas ir idealizavimas prasilenkia su realybe – dažnai nuslopus konfliktams įtampos ir sudėtinga padėtis nesibaigia.
„Kauno fotografijos galerijoje“ veikia iki liepos 23 d.
Daugiau apie parodą čia. - „Pasaulis semiotiko akimis“ | Tai – paroda, skirta įžymaus kalbotyrininko, semiotiko, rezistento ir lietuvių diasporos kultūros veikėjo Algirdo Juliaus Greimo (1917–1992) 100-osioms gimimo metinėms. Greimas buvo linkęs suvokti savo buvimą pasaulyje kaip skirtingų vaidmenų atlikimą. Parodoje pristatomi paties Greimo vaidmenys yra lyg įžanga į šio spalvingo žmogaus biografiją, padedanti suvokti jo užmojų mastą. Taip pat paroda suteikia galimybę keliais skirtingais būdais susipažinti su Greimo semiotika, svarbiausiu jo gyvenimo projektu. Optinė instaliacija „Semiotizatorius“ pristato semiotinį žvilgsnį į pasaulį, kuris žmogui įgyja reikšmę tik per kalbą ir kitas semiotines sistemas. Komiksuose keletas svarbių Greimo semiotikos sąvokų įgyja žaismingų pasakojimų pavidalą. „Semiotikos žemėlapyje“ fiksuojamos dvejopos Greimo semiotikos teritorijos: kas tyrinėjama ir kokiose šalyse tęsiami Greimo mokyklos darbai.
„POST“ galerijoje veikia iki liepos 14 d.
Daugiau apie parodą čia. - Antanas Andziulis: „Kaitodara“ | Pasak autoriaus, po studijų tapytuose darbuose jis vaizdavo realias formas realioje erdvėje, kurias 1993-iais metais keitė ekspresyvi abstrakcija. Nuo 2010 metų prasidėjo geometrinės abstrakcijos laikotarpis. Šio laikotarpio darbus menininkas rodo parodoje. „Man pačiam mano tapyboje labai svarbu du dalykai: stipri spalvinė įtampa ir tarpas tarp darbo ir jam skirto pavadinimo, galintis virsti varteliais sielos kelionei“, – teigia Antanas Andziulis.
Kauno miesto muziejuje veikia iki liepos 29 d.
Daugiau apie parodą čia. - Raminta Ardzevičienė: „Spalvotos balos“ | Parodoje „Spalvotos balos“ pristatomi linksmi paveikslai su dar linksmesniais pavadinimais (pvz.: „Onka“, 2015). Pasak menotyrininkės Vilmos Valiukonienės, tai tarsi asmenybės emocijų išsitaškymas ant drobės smulkmeniškos siurrealistinės abstrakcijos būdu pasakojant istorijas ištrauktas iš pasąmonės gelmių, realybę tarsi sapną dekonstruojant ir vėl sudedant į tvarkingas formas. Tapyba R. Ardzevičienei yra „atsipalaidavimo forma kur gali būti laisvas, nepriklausomas, tikras, su savo nuotaika ir mintimis toks koks esi.“
Kauno miesto muziejuje veikia iki liepos 29 d.
Daugiau apie parodą čia. - Nijolė Jurkuvienė: „Gyvybės medis“ | N. Jurkuvienės kūryboje aktualiomis tampa Kauno miesto ir religinių siužetų tematikos. Egzistencinės vaizduojamų objektų prasmės atsiskleidžia per tam tikras dekoratyvias detales ir simbolius, kurie stilizuoja liaudiškąjį ornamentą, verpstės, baltiškųjų simbolių motyvus. „Dailininkės N. Jurkuvienės batika pasižymi žanriniais – peizažo, autoportreto, figūrinių kompozicijų, elementais. Kūrinių kompozicijose galima pamatyti tris tendencijas. Vienoje iš jų, lietuvių liaudies motyvai yra pagrindiniai savarankiški kūrinio elementai. Antrojoje, didesnis dėmesys skiriamas lietuvių liaudies siužetams – gyvybės medžiui, verpstei. Tačiau šie siužetai apipinti sakraliniais simboliais – kryželiais, angelų, nukryžiuotojo motyvais. Trečiojoje, dailininkė tyrinėja krikščioniškuosius siužetus, o juos įvelka į liaudies motyvų rūbą – moteriškuosius ir vyriškuosius pradus, saulės ir kitų šviesulių, vandens, ugnies, žemės ir arimo, erdvių susijungimo ženklus, Visatos simbolius. N. Jurkuvienė kuria sąlygišką pasaulio įvaizdį, metaforomis kalba apie tokias vertybes, kaip meilė, moteriškumas, motinystė, pasiaukojimas, bičiulystė, amžinybė, prisiminimas“, – teigia menotyrininkė Simona Lukėnienė.
Kauno miesto muziejuje veikia iki liepos 29 d.
Daugiau apie parodą čia. - Eglė Norkutė: „Before resuming / Mintys apie laimę“ | „Vadinu savo tapybą saldžiai karčia. Manau, skolinuosi skonio žodyną ne veltui, nes juk būtent skonis naudojamas ir kaip estetinės pagavos, saiko, stiliaus pojūčio sinonimas. Saldžiai kartu – dvi priešybės, susiduriančios vienoje plotmėje. Kas lieka sudėjus šiuos du skonius į vieną vietą? Ar tai būtų visiškas šleikštulys? O gal jie galėtų panaikinti vienas kitą palikdami tuščią vietą? Čia atsiranda dar vienas dvigubai skaitomas žodis – beskonybė. Tai kažkas banalaus, ryškaus, perkrauto, provincialaus. Beskonybė pati savaime mane žavi naivumu, komiškumu, renkuosi motyvus tapybai iš jos arealo. Tęsiu simuliakriškų vaizdų paieškas, tuo siekiu atskleisti dvilypę savo poziciją. Viena vertus, pati jaučiuosi esanti šio spektaklio dalyve, kita vertus – graudžiai iš to juokiuosi. Ironija juk ir randasi sumaišius prasmes vietomis, o čia – dar ir jų perteklius. Oriniai pyragaičiai man primena vaikystę, o juos pirkdavom parduotuvėlėje, rodos, kaip tyčia sentimentaliai pavadintoje „Pakalnute“. Močiutė grasindavo keistu dalyku – apsals širdelė, o turbūt būtent tam nutikus – jausdavos bemaž kartėlis. Bet jei jau išlipsime iš skonio leksikos, to saldaus ir kartaus sandūroje yra sunkiau įvardijamos jausenos ateinančios iš paveikslo. Jų oksimoroniškoje sandūroje įvyksta bemaž neįmanomybė, kurią Samuel Beckett įvardija elegantišku „Before resuming“. Būsena ištikusi objektui pakilus, bet dar nepradėjus leistis. Pakibęs ore mili sekundę… nei vienas, nei kitas. Tuo metu, išgyvenant dviejų priešybių sankirtą, ar paveikslu norint perteikti ir saldų, ir kartų ištinka prasmės nebuvimas, ištrynimas, anuliavimas. Gal galime sakyti, kad tas paveikslas, kuriame skleidžiasi oksimoronas, iš tiesų, kaip ir pyragaitis, yra tuščiaviduris?“, – samprotauja E. Norkutė.
Kauno menininkų namuose veikia iki liepos 16 d.
Daugiau apie parodą čia. - XX a. Lietuvos knygų iliustracijų parodos „Šiltas prisiminimas“ | Kodėl prisiminimas? Praeito amžiaus kultūros ir meno sluoksniai veriasi istorinėje perspektyvoje, į kurią žvelgiame iš kol kas nedidelio atsitraukimo. Su nesena praeitimi didžiąją dalį visuomenės sieja dar gyvas, nenutrūkęs ryšys, kuris, nepaisant epochos kataklizmų, absurdiškų sistemų rėmų, turi savyje dalį prisiminimų, susijusių su tuo, kas asmeniška, kas gražu, kas įkvepia, kas keičia ir augina… Tokios atminties dalis yra kažkada skaitytos knygos – jų turinys, lydėję vaizdiniai, ryškiai įsiminę ne tik kaip konkrečios istorijos, bet ir kaip nuojautos, paslaptys, troškimai… Parodoje prisiminimas palies kiekvieną, pradedant nuo tų, kuriems kiek per dvidešimt ir baigiant garbaus amžiaus senjorais. O jauniausiajai kartai ši ekspozicija – proga susipažinti su iliustracijos meno raida ir garsiausiais kūrėjais.
M. Žilinsko dailės galerijoje veikia iki rugsėjo 17 d.
Daugiau apie parodą čia. - Fotomenininko Raimondo Puišio fotografijų paroda „Aukštumos žemumos“ | Ši paroda – apie žmogaus dvasines aukštumas ir žemumas. Apie žmones, kurie rizikuodami gyvybe kopia į kalnų viršūnes, kurdrėgni debesys nuplauna nuo jų sielų civilizacijos apnašas. Ir apie žmones, kurie niekur nekopia, kurie patogiai murgdosi kasdienybės drumzlėse. Iš už snieguotos viršukalnės patekanti saulė nuskaidrina žmogų, sugebanti perkopti mirtiną baimę. Anapus debesų. O šiapus – netgi nesugebantį perkopti savo abejingumo ir sakralias amžinojo atilsio vietas pavertusį šunų išvietėmis… Autorius mūsų neglosto gražiais vaizdeliais, jis primena žmogiškumo problemas bet kurioje šalyje, bet kurioje visuomenėje XXI amžiuje.
Kauno fotografijos galerijoje veikia iki rugsėjo mėn.
Daugiau apie parodą čia. - Festivalio „Kaunas Photo“ 2017 paroda „Pliažo sezonas“ | Parodoje „Pliažo sezonas“ pristatoma vienuolikos autorių kūryba: Massimo Vitali (Italija) paplūdimių žmogiškieji peizažai, Kirillo Golovchenko (Ukraina–Vokietija) „Atostogos“, Tado Černiausko (Lietuva) „Komforto zona“, Turi Calafato (Italija) „Diena paplūdimyje. Sicilijos vasara“, Celine Diais (Prancūzija) „Vaizdas į jūrą“, Martono Kallai (Vengrija) „Solotvinas – sūrus sapnas“, Krzysztofo Racoño (Lenkija) „Zakžovekas“, Bertos Tilmantaitės (Lietuva) „Indijos bangomis“, Emily Wabitscho (Vokietija–Bangladešas) „Iš „Koks“ paplūdimio, su meile“, Jashimo Salamo (Bangladešas) „Gyvenimas iš laivų kapinyno“, François‘o Marmion‘o (Prancūzija–Jungtinė Karalystė) „Sumautos atostogos“.
Mykolo Žilinsko dailės galerijoje veikia iki rugsėjo 3 d.
Daugiau apie parodą čia.
PARODOS KLAIPĖDOJE:
- Arturas Valiauga: „Vaizdų zona“ | Parodoje eksponuojamas serijas vienija vaizdo, kaip tam tikros teritorijos identifikavimo, būdo idėja. Autorius neišvengiamai iškelia vienus vaizdus kitų sąskaita, rinkdamas fotografijas kuria saugias įvairių patyrimo zonų galimybes, tuo pačiu perduodamas savo asmeninę patirtį. Apibrėžtos teritorijos – zonos – tai kalinių kūnai, pažymėti tatuiruotėmis („Jėzus, Marija, mama ir visa kita“, 1996), privati erdvė, virtusi pasaulio atspindžiu („Buvau pas Stepą troboj. Kalbėjomės apie gyvenimą“, 2002), sustojusio laiko erdvė („Savaitė turi aštuonias dienas“, 1999) ar gamtos, politikos nubrėžtos ribos („Tarp krantų“, 2008, „Ilgesio žemė“, 2013). A. Valiaugos kūrybos prodiuserės Eglės Deltuvaitės teigimu, ši paroda įdomi ne tik savo struktūra, kuri bus netikėta net ir menininko kūrybą puikiai pažįstančiai auditorijai, bet ir ekspoziciniu sprendimu. Viena iš galerijos erdvių reflektuos privačią namų zoną, leidžiančia įsivaizduoti meno kūrinių gyvenimą namų aplinkoje. Baldai ir interjero detalės atkeliaus iš antikvaro, poeto Edmundo Kelmicko kolekcijos.
KKKC veikia iki 2017 m. liepos 23 d.
Daugiau apie parodą čia. - „Klaipėdos architektūra 2016“ | Pirmąją parodos dalį sudaro architektų 2016 metais sukurtos produkcijos apžvalga: architektūros konkursai, projektai, realizacijos, akademiniai darbai. Ekspozicijoje – Klaipėdai parengti ir įgyvendinti projektai, taip pat mūsų miesto architektų darbai kituose Lietuvos miestuose, tapę respublikinių architektūrinių konkursų laureatais. Speciali parodos dalis – architekto Petro Džervaus parengta ekspozicija „Pati liūdniausia architektūra: Klaipėda“. Postsovietinėse šalyse socialistinės masinės statybos gyvenamieji rajonai yra tapę natūralia gyvenamąja aplinka. Tai yra taip įprasta jų gyventojams, kad viešojoje erdvėje nėra jokio naratyvo, atspindinčio tokio tipo gyvenamosios aplinkos skurdą. Šia paroda siekiama atskleisti masinės statybos architektūros dehumaniškumą kasdieniniame miestiečių gyvenime ir socialiai visuomenę žalojantį urbanistinį krūvį. Supažindinamas su to laikmečio „kataloginio“ projektavimo subtilybėmis, stebėtojas galės savaip interpretuoti XX a. „progresyvios statybos“ mitą, iš naujo pažvelgti į mūsų miestų aplinkoje dominuojančio užstatymo „originalumą“. Ekspoziciją sudaro masinės statybos gyvenamųjų rajonų problemų Lietuvos miestuose mastą pristatančios schemos, projektinė medžiaga, tokių rajonų Klaipėdoje fotofiksacijos bei maketas. Pagrindinis šios ekspozicijos tikslas – pamatyti tai, į ką kasdien žiūrima, tačiau tarsi nepastebima.
KKKC veikia iki 2017 m. liepos 16 d.
Daugiau apie parodą čia. - Kinijos šiuolaikino meno paroda: „Kas aš? 798 įspūdžiai“ | Kinijos šiuolaikinio meno parodos „Kas aš? 798 įspūdžiai“ ekspoziciją sudaro jau pasaulyje pripažintų menininkų ir meno rinką netrukus užkariausiančių jaunųjų kūrėjų, atstovaujančių trims menininkų kartoms, įvairaus žanro – tapybos, fotografijos, skulptūros, videomeno – darbai. Kinijos šiuolaikinio meno kūrėjų paroda Lietuvoje, žinoma, neatspindi absoliučiai visų Kinijos meno reiškinių, bet atskleidžia nepaprastai svarbią jo evoliucijos dalį. Neatsitiktinai kuratorius parodoje akcentuoja Kinijos kūrybinių industrijų pavyzdį – 798-ąją meno zoną, galerijų miestelį, kuris transformavosi iš karinio fabriko. Šio rajono pokyčiai gali būti tapatinami su Kinijos visuomenės struktūra, savarankiškai besivystančių kultūrinių segmentų istorija: kontrastinga, pulsuojančia ir nenuspėjama.
KKKC veikia iki 2017 m. liepos 16 d.
Daugiau apie parodą čia. - Audrius Naujokaitis: „Kas aš? 798 įspūdžiai“ | Kinijos šiuolaikinio meno parodos „Kas aš? 798 įspūdžiai“ ekspoziciją sudaro jau pasaulyje pripažintų menininkų ir meno rinką netrukus užkariausiančių jaunųjų kūrėjų, atstovaujančių trims menininkų kartoms, įvairaus žanro – tapybos, fotografijos, videomeno – darbai. Kinijos šiuolaikinio meno kūrėjų paroda Lietuvoje, žinoma, neatspindi absoliučiai visų Kinijos meno reiškinių, bet atskleidžia nepaprastai svarbią jo evoliucijos dalį. Neatsitiktinai kuratorius parodoje akcentuoja Kinijos kūrybinių industrijų pavyzdį – 798-ąją meno zoną, galerijų miestelį, kuris transformavosi iš karinio fabriko. Šio rajono pokyčiai gali būti tapatinami su Kinijos visuomenės struktūra, savarankiškai besivystančių kultūrinių segmentų istorija: kontrastinga, pulsuojančia ir nenuspėjama.
KKKC veikia iki 2017 m. liepos 16 d.
Daugiau apie parodą čia.
PARODOS ŠIAULIUOSE:
- „New look Croatia“ | „Laiptų“ galerijoje atidaroma garsaus kroatų dizainerio Boris Ljubičić paroda „New Look Croatia“. Ypatinga dovana šiauliečiams ir svečiams – po oficialaus parodos atidarymo trumpą koncertą surengs žymiausias Kroatijos mecosopranas Dubravka Šeparović-Mušović, kuriai akomponuos lietuvių pianistė Rūta Mikelaitytė–Kašubienė.
„Laiptų“ galerijoje veikia iki liepos 29 d.
Daugiau apie parodą čia. - „Vilniaus galerijos“ paroda: Edita Suchockytė: „Trumpam į Paryžių“ | Dainuojanti grafikė Edita Suchockytė (g. 1975) kviečia keliauti į meilės ir pavasario sostinę. Čia žydi magnolijos, skimbčioja taurės lauko kavinėse ir džiugina saulė Senos krantinėse. Dailininkė pateikia staigmeną ir pasakoja apie įkvėpimų miestą, leisdama kalbėti vaizdams ir žodžiams. Klasikine oforto technika atliktuose darbuose paslaptingos moterys tyliai niūniuoja prancūziškas dainas, nukeliančias mus į Eliziejaus laukus, Belvilį ir „Hotel Normandy“ viešbutį. Jas padiktavo Edith Piaf, Mireille Mathieu ir Patricia Kaas – paryžietės padovanojusios pasauliui moteriško žavesio paslaptį ir universalią muzikos ir jausmų kalbą.
Namų idėjų centre NIC veikia iki liepos 29 d.
Daugiau apie parodą čia. - Adolfas Sinkevičius: „Utenos krašto peizažai“ | Fotografas Adolfas Sinkevičius gimė 1957 metais Zarasų rajone. 1981-aisiais baigė fototechnikos studijas Vilniaus technologijos technikume. Šiuo metu dirba Utenos kultūros centre fotografu. Yra surengęs personalines parodas Utenoje, Zarasuose, Lietuvos Respublikos Seime. Dalyvavo grupinėse fotografijų parodose Lietuvoje. Adolfas Sinkevičius yra parodų „Ežerų sietuva“ autorius. „Ežerų sietuva“ – tarptautinis liaudiškos muzikos ir šokių festivalis, rengiamas nuo1995 metų. Tai vienas iš įspūdingiausių kultūrinių renginių Rytų Lietuvos krašte. Adolfas Sinkevičius tradicinės fotografijų parodos „Žirgas fotografijoje“ dalyvis. Išleido fotoalbumus: „Utenos kraštas“ (2006), „Utenos apylinkės“ (2008), „Utena – mūsų miestas“ (2011), „Baltas Paukštis virš Aukštaitijos ir Latgalos. Utena – Preili“ (2013), „UTENA. Miesto spalvos“ (2015). Fotografo nuotraukos spausdinamos daugelyje Utenoje leidžiamų leidinių. Adolfas Sinkevičius yra Utenos rajono meno ir kultūros premijos laureatas. Gyvena Utenoje.
„Laiptų“ galerijoje veikia iki rugpjūčio 3 d.
Daugiau apie parodą čia. - 1971 metų dailės fakulteto studentų paroda „KODAS PBD“ | Parodos autoriai: Sigitas Burneckis, Andrius Mosiejus, Algirdas Petravičius, Danguolė Civilkienė, Giedrė Riškutė, Algis Kariniauskas (1953 – 2009), Rita Dainienė, Salomėja Gertienė, Danutė Čyvienė, Kazys Kęstutis Šiaulytis, Rūta Žukauskaitė.
„Laiptų“ galerijoje veikia iki liepos 29 d.
Daugiau apie parodą čia. - „Spalva Lietuvos fotografijoje“ | Kai kalbama apie XX amžiaus meninę Lietuvos fotografiją, mintyse pirmiausiai iškyla nespalvoti fotografijų lakštai. Kone iki pat praėjusio amžiaus pabaigos spalvotoji fotografija buvo laikyta ne tokia vertinga kaip nespalvotoji, vyravo nuomonė, kad spalvoti vaizdai tinka tiktais reklamoms ir miestų albumams, bet ne menui. Tačiau peržiūrint fotografinį Lietuvos palikimą matyti, kad jau nuo XIX amžiaus antrosios pusės, dar iki spalvotosios fotografijos išradimo, fotografai ieškojo būdų perteikti spalvą: vieni siekė kiek įmanoma realesnio vaizdo, norėdami įtikti užsakovui, kiti taip reiškė menines idėjas. Šioje parodoje mėginama apžvelgti, kokiais būdais ir kokiais tikslais spalva buvo naudojama Lietuvos fotografijoje nuo XIX amžiaus antrosios pusės iki pat XX aamžiaus pabaigos. Eksponuojami ankstyvieji spalvinti, tonuoti atvirukai ir fotografijos, spalvotosios fotografijos Lietuvoje pradininkų ir eksperimentatorių darbai, pokario spaudoje publikuotų spalvotųjų fotografijų pavyzdžiai, XX amžiaus antrosios pusės meninės spalvotosios fotografijos ir 9–10 dešimtmečių fotografų eksperimentai, kada pasitelkus įvairius cheminius procesus ir kūrybiškumą vėl imama spalvinti, tonuoti, apipiešti nespalvotas fotografijas ir spalva tampa papildoma raiškos priemone ne realistiniam vaizdui perteikti, o tikrovei perkurti, sąmoningai naujai prasmei sukurti.
„Fotografijos“ muziejuje veikia iki liepos 9 d.
Daugiau apie parodą čia.
Susiję straipsniai
